Kvepalai artistai

Jau kuris laikas ramybės neduoda žinia apie mano minėtą „ScentOpera“ premjerą bei jos kūrėjų teiginį, jog tai bus pirmas kartas, kai menininkai mėgins susieti muziką ir kvapus. Galbūt tai bus pirmas labiausiai išbaigtas muzikinis-parfumerinis tvarinys, nes atkapsčiau keletą faktų, jog kvapai derinyje su kitais meno elementais buvo naudojami jau ir anksčiau. Pavyzdžiui, kvapų scenografė (egzistuoja netgi tokia profesija!) Jacqueline Blanc-Mouchet yra sukūrusi audiovizualines-uodžiamąsias programas ir instaliacijas. Viena jų – tai 1984 metais išrastas aparatas Odorama, kurio pagalba kino epizodai buvo palydimi kvapų. Žiūrovai, stebintys režisieriaus Volkerio Schlondorffo filmą „Svano pusėje“ (pagal Prousto romaną), užuodžia orchidėjos, kurios aromatą mėgo filmo herojė Odeta, kvapą, jos lūpdažius, jos švarių baltinių kvapus.
Kvapų magija buvo panaudota netgi cirke (nekalbu apie natūraliai nuo dresuotų gyvūnų sklindančius
kvapus). Tūlas Michaelas Moisseeffas sukūrė specialų paslaptingą, net demonišką, kvapą magiškam cirko šou.

Tuo tarpu Japonijoje jau nuo viduramžių egzistuoja kvepiančios smilkalų ceremonijos-ritualai, vadinami koh-do. Tai toks pat menas, kokiu laikoma arbatos gėrimo ceremonija, ar ikebana – puokščių menas. O šių kvepiančių žaidimų pradžia siekia net XI amžių. Jie itin populiarūs buvo imperatorių rūmuose, o dabar vėl atgijo šiuolaikinėje Japonijos estetų kasdienybėje.

Paminėsiu, kad Jo Malone, įkvėpta šios ceremonijos, 2008 metais sukūrė uniseksinį duetą, pavadintą „Kohdo Wood Collection“; šių dviejų aromatų („Lotus Blossom & Water Lily“ bei „Dark Amber & Ginger Lily“) pagrindas, kaip galite numanyti, yra smilkalai.