Kvėpinimosi įpročiai

Įdomus faktas: dar XIX amžiuje kvepalai buvo vien aukštos kilmės ponų ir ponių privilegija. Tačiau ir jie turėjo laikytis tam tikrų etiketo normų, pagal kurias buvo įprasta kvėpinti baltinius, pirštines,
vėduokles, nėriniuotus diržo sagties apvadus, nosinaites ir netgi šlepetes. O dabar dėmesio – odą anuomet kvėpino tik kurtizanės (!). Charles Baudelaire‘as net sukėlė visuotinį skandalą dėl to, kad vienoje iš „Piktybės gėlių“ poemų aukštino protą jaukiantį pojūtį, kuris kyla uodžiant „tamsos dukters, suskretėlės dievybės kūną, aptekusį muskusu ir nikotinu“ (mano pažodinis vertimas).

Robert Demachy, XIX a.

Šiandien turime visiškai priešingą praktiką. Parfumerijos pramonės atstovai aiškina, kaip reikia „taisyklingai“ kvėpintis:
1. Pure perfume kvėpiname riešus, raktikaulius, sprandą.
2. EDT ar EDP apsipurškiame nuogą kūną.
3. Kvapo sutvirtinimui dar naudojamas tos pačio kvapo linijos kūno pienelis.
Na, savaime suprantama, kad tai ne kasdieninis tualetas, o pasiruošimas proginiam, iškilmingam vakarui. Prisiminiau ir Roja Dove – kvepalų pasaulio autoriteto - pasiūlymą kvėpinti mums kiek neįprastas vietas: kulkšnis, už kelių ir bambos sritį. Šylantis kvapas kyla aukštyn, tad jūsų kvepalus gerai užuos aplinkiniai.
Įpročiai keičiasi, bet nenugalima trauka kvepalams išlieka.