2020-ųjų palikimas: ne taip jau ir blogai

Jeigu reiktų išvardinti ryškiausius parfumerinius šių metų įvykius, ką paminėtumėte? Kaskart, baigiantis metams, klausiu to ir savęs, tik dabar su atsakymu gerokai sudėtingiau. Parfumerijos parduotuvių sąžiningai privengiau, naujienų išbandžiau vos vieną kitą, o ir į jokius užsienius nevykau, ypatingesnių olfaktorinių renginių neaplankiau. Masė jų, net pačių svarbiausių, tokių kaip tarptautinės profesionalų mugės  Italijoje „Pitti“ ar „Esxence“, buvo atšaukta ir nukelta į geresnius laikus. Be to, didesnę metų dalį, kaip ir visi, vaikščiojau uždengta nosimi ir užkardyta uosle. Neatsitiktinai parfumerijos entuziastų puslapis Fragrantica.com geriausių 2020 metų kvepalų rinkimuose (kuriuos reitinguoja eiliniai skaitytojai), įvedė netgi naują kategoriją: Kvapai, turintys superšleifą ir užuodžiami per 2 m su kauke! Kvatoju, bet juk tokia realybė! Nepaisant to, karantinas davė vieną didelį privalumą, kurį šių metų apžvalgoje norisi įrašyti pirmu numeriu – parfumerijos namų, pačių kūrėjų, o ir apžvalgininkų veikla tapo ryški ir matoma socialiniuose tinkluose. Noras palaikyti betarpišką ryšį su namie uždarytais savo vartotojais, praplėtė elementarios reklamos žanrą iki live pokalbių, renginių ar net kasdieninių storių IG paskyrose. Viso pasaulio kvepalų mylėtojai pagaliau gyvai pamatė ir išgirdo specialiai jiems kalbančias parfumerijos žvaigždes, iki tol mieliau apsiribojusias darbu laboratorijose, studijose. Mano požiūriu, parfumistams tai yra išties nesvietiškas patogumas. Nereikia niekur eiti, vykti, ruoštis, gaišti laiko, tiesiog čia ir dabar įsijungi kompiuterį ar telefoną, ir visiškai nemokamai gauni įdomų gerą turinį. Žiūrėk, švieskis ir spėk visur dalyvauti. Ir jeigu netgi Luca Turinas atėjo į Youtube, tai jau yra kažkas!

Prieš pat šventes pasiekė žinia, jog ilgametis parfumerės Isabelle Doyen ir Camille Goutal duetas, kūręs „Annick Goutal“, o vėliau – „Goutal Paris“ kvapus, įmonę pardavė ir įkūrė savo nepriklausomą ženklą „Voyages Imaginaires“. Gyvenimas vietoje nestovi, tad galime laukti daug žadančių naujų kvepalų. „Annick Goutal“ kvėpinausi nuo pat savo parfumistinės „karjeros“ pradžios ir tai buvo vieni pirmųjų nišinės parfumerijos namų, įsikūrę dar 1980-aisiais! Tačiau jau kuris laikas Goutal apogėjus buvo likęs toli praeityje, tad šis sprendimas tikriausiai išties gerai apgalvotas ir vesiantis į gera.

„Voyages Imaginaires“ kolekcija

Ypatingai svarbus 2020 metų momentas – žymiojo prancūzų parfumerijos kūrėjo François Coty kvepalų atkūrimas. Limituotą kolekciją iš vos 300 egzempliorių sudaro jo aromatų trio: „La Rose Jacqueminot“ (1904), „LʼOrigan“ (1905) ir „Le Jasmin de Corse“ (1906), savo laiku rodžiusių judėjimo kryptį visam parfumerijos pasauliui ir įrašytų į istoriją kaip neginčijamų šedevrų pavyzdžiai. Ši idėja gimė Coty palikuonei Véronique Coty, įkūrusiai François Coty Asociaciją ir besirūpinančią savo proprosenelio palikimu. Pagal originalias formules kvepalus atkūrė Daphné Bugey iš „Firmenich“, tad dabar yra galimybė ne tik skaityti ir bandyti įsivaizduoti, kokie tie kvapai buvo, bet ir realiai juos užuosti ir turėti savo namuose.

Atkurtieji Coty kvepalai 

O jei atvirai, tai dabar esu susidariusi visų 2020 metų „must try“ sąrašą ir laukiu geresnių laikų, kai bus galima lankytis ir uosti kvepalus parduotuvėse. Būtinai rekomenduoju susipažinti su naujuoju Juozo Statkevičiaus „Rouge de Paris“, nes kai mūsų dizainerių kvepalai pasirodo kartą per 10-metį, privalome juos žinoti ir turėti savo asmeninę nuomonę, taip? Kitas labai naujas „Rouge“, kurį reikia išmėginti – kardinaliai priešingos stovyklos ir koncepcijos kūrinys. Tai „Comme des Garçons“ ir jų smilkališka burokėlių raudona, žongliruojanti tarp labai jau žemiškų šaknų ir dangiškos transcendencijos. „House of Matriarch“ kvapas „Bonsai“ nors ir nepasiekiamas Lietuvoje, bet vertas pastangų išmėginti. Chrizantemų, šalčio, sustingusios gamtos peizažas sugebėtas perteikti itin realistiškai ir yra stipriai paveikus. Be to, šiemet jis buvo išskirtas ir apdovanotas The Art and Olfaction Awards konkurse, kurį laikau pačiu įdomiausiu ir sąžiningiausiu iš visų egzistuojančių ir kurio dėmesio centre yra ne gigakorporacijos ir jų kapitalo svoris, o kvepalų kūrėjai – netgi labai maži, netgi labai eksperimentiniai. Būtinai medžiosiu „Zoologist Perfumes“ ir jų naujausią darbą „Snowy Owl“, kuris buvo patikėtas sukurti JAV parfumerei Dawn Spencer Hurwitz. Paskutiniu metu itin dažnai linksniuojama kūrėja, atrodo, išgyvena savo kūrybinį pakilimą ir yra ypatingai produktyvi. Esu įsitikinusi, visai netrukus vėl išgirsime jos vardą, nes „Snieguotąją pelėdą“ lydi gausūs teigiami atsiliepimai. Visada pasidomiu ryškiais ir savitą braižą turinčiais „Masque Milano“ kvapais, tad jų šviežiausias, ką tik pasirodęs darbas „Ray-flection“ taip pat yra mano sąraše. Įdomu, kaip tokia konformistiška tema kaip gėlės, jų puokštė su mimozomis centre, bus interpretuota šios stiprios komandos. Beje, peržiūrėjus „Ray-flection“ natas, iškart mintyse iškilo Eglijos Vaitkevičės „Exaltatum“ ekspresyviosios mimozos „Mimosa Gold“. O kur dar „Perris Monte Carlo“ ir J.-C. Ellenaʼos šių metų naujiena „Mimosa Tanneron“? Žinant pastarojo parfumerio braižą, bandau spėti, jog tai turėtų būti kažkas artimiau „LʼArtisan Parfumeur“ stilistikai ir jų ikoniškajai visų mylimai „Mimosa pour moi“. Atrodo, turėjome mimozų metus, nekantrauju visas jas palyginti. Ir kaip gi be Serge Lutens naujienų, prie kurių įpratome taip, kad nebeįsivaizduojame be jų nė vienų metų. Šįkart tai „Fils de joie“ (Džiaugsmo sūnus), svaiginantis jazminaičių eliksyras. Ir Serge'as juk niekada nebūna blogai! Labai sėkmingai šį sąrašą būtų galima tęsti dar ir dar, bet tebūnie jis baigtinis. 

Knygos. Mano akiratin pateko bent dvi, kurias norėčiau turėti ir savo kolekcijoje. Pirmoji – tai prancūzų istoriko Robert'o Muchembled „Smells: A Cultural History of Odours in Early Modern Times“. Tyrimas apie kvapo fenomeną nuo Renesanso iki XIX a. parašytas taip, kad galėtų būti skaitomas platesnio rato publikos nei tik mokslo bendruomenė. Visus atsakymus į klausimus, kaip keitėsi kvapo suvokimas bėgant amžiams, apie uoslės reikšmę ir kitus antropologinius reiškinius, susijusius su olfaktorija, greičiausiai rasite kaip tik čia.


Na o antroji – tai Marikos Vecchiattini knyga „Handbook of Great Italian Perfumery – Fifty years of exceptional scents“. Ji svarbi tuo, kad pirmą kartą parfumerinėje literatūroje dėmesys atkreiptas išskirtinai į italų parfumeriją. Išties keista, kad ryškų pėdsaką paliekanti jau gerą 50-metį, ji tik dabar sulaukė atskiro leidinio, kuriame – 100 rykiausių Italijos gamintojų kvepalų. Tiesa, pirmas knygos skyrius skirtas pasakojimui apie parfumerijos meno gimimą Renesanso Italijoje, bet turiu nuojautą, kad tai tikrai nebus stiprioji šios knygos pusė. Vienaip ar kitaip, po šios knygos gal pagaliau pasirodys ir amerikiečių parfumerijos istorija – čia vis dar turime didelę didelę spragą. Ir taip, tikrai suprantu, kad tokiai milžiniškai galaktikai reikia ne vienerių metų darbo, bet gal jau kas nors tai pradėjo?

 

O žinot, tik dabar susimąsčiau, jog šiemet yra pirmi metai, kai prieš Kalėdas Vilniaus Senamiestis nešvietė naujomis Chanel No.5 reklamomis! Aš netgi buvau įsivedusi asmeninę tradiciją stebėti, kiek dienų likus iki švenčių jos pasirodo. Laukiau ir šiemet, bet, kaip paaiškėjo, veltui. O būtent šį kartą No.5 reklama kaip niekada žavinga, nes kvepalų veidu pasirinkta neprilygstamoji Marion Cotillard. Aktorė tarsi įkūnija tai, kas vadinama „prancūziška dvasia“ ir stiliumi. Na ką, tokie jau tie 2020-ieji. Viso gero jiems, nebegrįžkit! 

Comments

Popular Posts