Gintautas Dūdėnas – apie daiktus ir kvepalus

Šmaikštuolis, vis pažeriantis originalių kasdienybės įžvalgų ir neatitinkantis jokių statistinio lietuvio standartų; poetiškos sielos avantiūristas, išdrįsęs atverti krautuvėlę, kurioje galima rasti daug ką, išskyrus tai, kas reikalinga nuobodžiam pragmatiškam būviui; visų Lietuvos parfumisčių bičiulis, savo darbinę erdvę mielai „skolinantis“ kvepiantiems jų susibūrimams... Toks yra Gintautas Dūdėnas, Užupyje įsikūrusios „Visokių daiktų krautuvėlės“ šeimininkas ir įdomių daiktų medžiotojas, į Vilnių atvežęs tokius puikius nišinės parfumerijos vardus kaip Parfums de Nicolai, Frapin ar Andy Tauer. Siūlau nedidelę „kavos pertraukėlę“ pažinčiai su šiuo keistų daiktų ir kvepalų mylėtoju.

Gintai, kokia buvo „Visokių daiktų krautuvėlės“ (VDK) priešistorė? Kažkodėl turiu nuojautą, kad viskas prasidėjo tikrai ne nuo nišinės parfumerijos?
Prieš šešerius metus kilo idėja atidaryti krautuvėlę, kurioje būtų prekiaujama „tikrais“ daiktais, „tikroje“ jaukioje aplinkoje, daiktais, kurie patinka man ir mano žmonai. Naiviai galvojome, kad tokių žmonių yra ir daugiau. Ir toliau taip naiviai galvojame, ir nuo to galvojimo tokių žmonių atsiranda vis daugiau ir daugiau :)
Man nepatinka netikri daiktai – pavyzdžiui, prekybos centras iš principo nėra blogis, ir aš ten apsilankau. Tačiau mano galva tai neturėtų tenkinti ir skatinti įgimto provincialumo jausmo – lai būna „Banginis“, jis tikrai didelis, bet kodėl „Akropolis“? Prieš daug metų snobiškai numykęs, kad buvai Akropolyje, būtum apipiltas baltu pavydu. Dabar išgirsti: „radai, kuo girtis, - aš kasdien ten trinuosi“... Kažkada naudotas lakmuso popierėlis tikram inteligentui „išryškinti“ nebetenka prasmės: tik tikras inteligentas sugebėdavo pasakyti, kuo skiriasi Babelis nuo Bebelio. O kuo skiriasi „Akropolis“ nuo Akropolio? Panašu, kad inteligentijos inkorporavimo į mases procesas yra baigtas...
P.S. „Akropolyje“ esu buvęs tik vieną kartą, ir tai – likimo ironija – nusipirkti tautinės vėliavėlės.
Na gerai, prie krosnelės pirmiausia jaukiai įsikūrė „Parfums de Nicolai“, kiek vėliau – solidieji „Frapin“ ir galiausiai – produktyvaus svajoklio Andy Tauerio kūriniai. Kodėl būtent šie nišinės parfumerijos vardai? Kodėl, tarkime, ne koks nors „Maitre Parfumeur et Gantier“, „Diptyque“ ar „Histoires de parfums“? Lietuvoje išties dar daug ko neturime, taigi, rinktis buvo iš ko...
Kažkada Paryžiuje visai netyčia užklydome į keistą krautuvėlę, kur kažkokia moteris teliūskavo indus su kvapais. Po kelerių metų Parfums de Nicolai jaukiai įsikūrė nišoje, kaip ir pridera nišiniams kvepalams. Viskas kažkaip atsitinka natūraliai, tarsi daiktai patys mus susiranda ir čia apsigyvena. Gal galėjo būti ir „Diptyque“ ar „Histoires de parfums“, tačiau nepriklydo ir tiek.
Niekada pirminė mintis nebuvo kaip čia dabar kažką parduoti, ar gerai „eis“. Visuomet patys išsirenkam kvepalus, kurie mums patiems patinka, bet tuo pačiu nesame rimti parfumerijos žinovai ar ekspertai – tiesiog darom tai, kas mums patinka su minėta naivia viltim, kad tokių žmonių yra ir daugiau.
O ką galima rasti ant tavo paties tualetinio stalelio? Galbūt turi ir savo signature kvepalus?
Dabar labai patinka Parfums de Nicolai „Patchouli Homme“, tačiau tikrai žinau, kad vienintelių niekada nerasiu, nes signature kvepalai tuo ir žavūs, kad visuomet yra „kažkur čia pat netoliese priekyje už kampo“.
Tačiau kaip tikras lietuvis naudojuosi tarnybine padėtim ir kvėpinuosi daug kuo iš turimo Krautuvėlės asortimento, o taip pat ir įvairiais išmainytais kvepalais.
Kartais užėjus į krautuvėlę, stovintį už prekystalio galima sutikti ir tave patį. Pavaduoji savo sergančias darbuotojas, ar vis dėlto tai yra kažkas daugiau?
Nuo pat pradžių galvojau, kad už prekystalio ir turi stovėti šeimininkas, nes kas gi geriau išmanys tokią daiktų įvairovę, papasakos apie jų istorijas, kelius iki lentynų... Bet laiko trūkumas, o ir nuostabi draugė, kuriai irgi visa tai patinka ir yra artima, pakeitė šią mano nuostatą. Dabar „riečia“ istorijas ne ką prasčiau už mane.
Kalbant apie VDK kvepalų pirkėjus, - ar galėtum išvesti bendrą jų vardiklį?
Kiek pastebiu, daugiausia išsilavinę, kultūringi, baigę aukštąjį mokslą ar studijuojantys žmonės. Jiems dažniausiai tai būna atradimas (garsas „Ooooo“ praktiškai apsigyveno krautuvėlėje, kartais kartu geriame kavą...), jie mėgaujasi kvepalų natomis, stebisi, bando ant lapelių ir ant odos, ginčijasi – beveik kaip draugai :)
Būtų labai įdomu, jei skelbtum perkamiausių kvepalų penketuką. Tiesiog moteriškai smalsauju, kokiems kvapams lietuviai teikia pirmenybę, ir kokie jų išvis nedomina?
Mano nuomone, parfumerine prasme lietuviai yra gana smarkiai „prakutę“, bent jau taip pasakyčiau apie bene 70 procentų apsilankančių VDK. Daugelis dar tik atranda sau kitokius, visų pirma labai kokybiškus ir nebanalius kvapus, kitokį jų pateikimą, jiems būna keista, kad blizgiuose žurnalų viršelių vakarėliuose nesilankantys kvepalai gali būti tokie geri.
Na o favoritai, bet ne eilės tvarka: Parfums de Nicolai „Maharadjah“, „Sacrebleu“, Andy Tauer „L'air du désert marocain“, „Une rose chyprée“, Frapin 1270.
Mažiausiai domina Tauerio „Rêverie au jardin“ ir Nicolai „Maharanih“, nors pastaruosius staiga „atrado“...
Užėjus į VDK yra akivaizdu, kad jos šeimininkas turi kolekcininko gyslelę, tad knieti paklausti, kodėl „nemedžioji“ kolekcinių kvepalų miniatiūrų? Mano galva, savo kaimynyste jos tikrai nepadarytų gėdos nei kelių dešimtmečių senumo laikrodžiams, nei prabangiosioms muzikinėms dėžutėms.
Mielai medžiočiau, ir netgi dažnai sukirba toks jausmas, tačiau nespėju fiziškai – visiems daiktams reikia begalės laiko, užsakymams, tiekimui, pagaliau internetinio puslapio tvarkymui. Kartais pagalvoju, jeigu užsiimčiau vien kvepalais, tai būtų tarsi „pakeliui“, o čia, pvz. jau penkios dienos, krūva problemų su kalėdiniais rankų darbo stikliniais žaisliukais. O dar šeima daro „bur bur bur...“
P.S. bet ta mintis nedingo, tik prisnūdo.
Atvirai – kas tau yra parfumerija? Labiau darbas ar hobi?
Atsakysiu – Visokių Daiktų Krautuvėlėje vien darbo niekada nebuvo ir, tikiuosi, nebus. Čia net toks buhalterinis įnagis, kaip kasos aparatas, nuteikia džiugiai romantiškai...
Nors, teisybės dėlei, reikėtų prisipažnti, kad sprendimas atsivežti kvepalus, buvo gana sunkus ir nevienadienis. Tikrai nepradėjau domėtis parfumerija nuo ketverių metų, nesvajojau atsivežti būtent nišinių kvepalų... Tiesiog viskas vyko labai organiškai tarsi pagal kažkieno iš anksto patvirtintą planą – visokie tikri daiktai susirasdavo sau vietą Krautuvėlėje, kol sukirbėjo mintis „o neįkurdinus kur ir mūsų atrastųjų jaukiųjų Parfums de Nicolai“? Buvo gana baisu, nes kvepalai greta garo mašinų, objektyviai pamąsčius, atrodė kaip pieno skyrius autoservise... Bet pasakėme sau, jei daiktai tikri ir mums patinka, tai niekur nedings – „susidraugaus“. Ir įkurdinome juos nišoje :)
Ir pabaigai: kuo, tavo įsivaizdavimu, turėtų kvepėti ideali moteris? :)
Ideali moteris nieko neprivalo – kvepia tuo, kas jai tinka ir patinka.
Ačiū!