Kvepianti kasdienybė. Parfumerija XIX–XX a. sandūros Vilniuje ir už jo ribų

Tekstas publikuotas žurnale „Naujasis židinys-Aidai“, 2021, Nr. 6.

XIX a. vidurio – XX a. pradžios Lietuvoje gyvenusių kilmingųjų ir pasiturinčiųjų sluoksnių kasdienybės kultūrą šalia kitų jai derančių epitetų galėtume apibūdinti kaip kvepiančią, ir tai nebūtų perdėta. Visgi tą bylojančių istorinių studijų ir tekstų kol kas neturime, priešingai nei Vakarų Europos humanitarikoje – panašios temos jau kelis pastaruosius dešimtmečius ten nagrinėjamos tiek aukštojo mokslo institucijose, tiek pristatomos platesnei publikai skirtuose leidiniuose. Tiesa, būta ir pas mus pavienių paminėjimų kitoms problematikoms skirtų darbų kontekste, tačiau parfumerija juose anaiptol nėra nagrinėjamos temos ašis, o tik susijęs spalvingesnis šalutinis dėmuo, užimantis visai nereikšmingą (ir turint galvoje studijų apimtį – net nepastebimą) vietą.[1] Vis dėlto sklaidant ano laikmečio memuarus, literatūrinius tekstus, rankiojant iš jų paskirus faktus ir net smulkiausias, rodos, visiškai nereikšmingas detales, aiškėja parfumerijos naudojimo bei kvėpinimosi kultūros bruožai, ryškėja Vilniaus krautuvių ir vaistinių, kuriose buvo galima įsigyti kvepiančios produkcijos, žemėlapio kontūrai. Na o vartant senąją periodiką ir fiksuojant joje publikuojamas kvepalų reklamas, sužinome ir tai, ką pirkliai čia atveždavo, ką siūlydavo vietos pirkėjams ir kaip Vilnius, tuo metu buvęs vienos iš Rusijos imperijos gubernijų centrų, šiuo atžvilgiu galėjo atrodyti platesniame ir parfumerinės kultūros požiūriu itin sparčiai augančiame Vakarų Europos kontekste.

XIX a. antroji pusė Europoje laikoma parfumerijos suklestėjimo pradžia. Kartu su chemijos pramonės proveržiu, naujų sintetinių medžiagų atradimu ir jų pritaikymu parfumerijos gamybai, ėmė rastis ir visiškai naujos, iki tol neregėtos galimybės kvapnią produkciją padaryti gerokai prieinamesne. Be to, imta naudoti serijinę fabrikinę flakonų gamybą, kuri pakeitė iki tol klestėjusį amatininkų, juvelyrų, auksakalių rankų darbą, paprastėjo tam naudojamos medžiagos – tai irgi faktorius, lėmęs dar neregėtą kvapiųjų gaminių sklaidą. Parfumerija kaip niekada iki tol priartėjo prie viduriniojo visuomenės sluoksnio. Ilgus šimtmečius buvusi tik aukštuomenės privilegija ir itin brangiai atsiėjusiu statuso ženklu, ji tapo būtinu madingų prakutusių miestiečių garderobo aksesuaru.

Nustekentas karų, sukilimų, represijų ir emigracijos, Vilnius nebuvo palankiausia vieta tarpti prekybiniam prabangos sektoriui, kuriam priklausė ir kvepalai. Štai koks XIX a. pirmosios pusės Vilniaus vaizdas atgyja Józefo Ignacy Kraszewskio prisiminimuose (tiesa, ne be juntamos gana skeptiškos autoriaus intonacijos): „Bet kiek benorėdamas žiūrėk į miestą, kai jį su kitais palyginsi, nerasi nė mažiausio panašumo į mažiausią sostinę, nors ja kažkada buvęs. (...); miestas bunda gana anksti, naktimis provincialiai miega, visai neišmano apie madas (tai patvirtina faktas, kad Vilniuje niekas apdarų neįsitaiso, išskyrus tuos, kurie apie juos neišmano) ir šventai tiki esąs mažuoju Paryžiumi. Kokia laimė nors tokią nuomonę turėti – apie save.“[2] Nors Vilniui iki Paryžiaus buvo toli daugeliu prasmių, prancūziška dvasia čia buvo itin stipri ir tvyrojo dar nuo Švietimo epochos. Atsiskleidusi prancūzų kalbos vartojime, namų įrengimu prancūzišku stiliumi, aprangos madomis, prancūziškų žurnalų, literatūros skaitymu bei dažnomis kelionėmis į ten (tiek diplomatinėmis, tiek poilsinėmis), prancūziška dvasia buvo tiesiogiai susijusi ir su intensyviu, o kartais netgi perdėtu (kas bus akivaizdu iš toliau čia pateiktų pavyzdžių) parfumerijos naudojimu. Neatsitiktinai, nes būtent Prancūzija jau kuris laikas garsėjo tiek gausia parfumerininkų gildija ir jų sukauptu savoir-faire, išradinga šios srities produkcijos įvairove ir rafinuotu jos pritaikymu kasdieniame tualete, tiek idealiomis klimato sąlygomis kvapiųjų augalų auginimui Provanso regione. Kita vertus, nuo asmens sklindantis kvepalų šleifas aplinkinių buvo siejamas su turtu, prestižu, švara, kitaip tariant – su aukštesniu socialiniu laipteliu ir to nesibodėta pabrėžti, greičiau atvirkščiai. Štai kaip „ubago vaks“ – taip save apibūdinęs literatas ir pedagogas Merkelis Račkauskas – rašė savo „Užrašuose“ (tiesa, aprašomas laikas – XX a. pr., tačiau neverta abejoti, kad toks pat varguomenės požiūris į didikus vyravo ir XIX a.): „(...) grafiukai atrodė mums ypatingomis būtybėmis, mus pagaudavo didelis smalsumas sužinoti, kaip jie gyvena, ką valgo, kaip mokosi ir apie ką kalba savo tarpe. Manėme, kad jie visai kitokie negu mes, skurdžiai, kad jų ir fiziologinis gyvenimas kitoks, kad jie neprakaituoja, nesmarvina, o kvepia tarytum angelai.“[3] Kvepėjimas atveria dar gilesnę – neapčiuopiamą, tačiau labai gerai jaučiamą – prarają tarp pasiturinčiųjų ir tų „kitų“, skurdžių, kaip ne kartą pamini Račkauskas, apsirėdžiusių nemalonų kvapą skleidžiančiais drabužiais, trenkiančių stipriu prakaito tvaiku. Vis dėlto švara ir šviežių baltinių kvapas, pasirodo, galėjo būti didesnė problema nei tik elementarus nepriteklius, trukdęs jų įsigyti bent kelias poras. Iš Jono Eustachijaus Kosakovskio atsiminimų akivaizdu, jog tai buvo kur kas gilesnė – suvokimo ir pasenusių klaidingų įsitikinimų problema: „Kai iškart po vedybų [1893] mano mama (...) ėmė valdyti Vaitkuškio rūmus, vienas iš pirmųjų jos darbų buvo nupirkti visoms samdinių šeimoms kelis lovos skalbinių ir baltinių komplektus ir pareikalauti, kad jie tuos baltinius nešiotų bei keistų bent kartą per savaitę. Tai buvo sutikta su didžiuliu pasipriešinimu ir nepasitenkinimu, mano motina tapo labai nepopuliaria, samdiniai daugelio ligų priežastimi laikė būtent tą „drakonišką“ nurodymą dėl dažno baltinių ir skalbinių keitimo. Bet po kelių metų tas dalykas Vaitkuškyje pagaliau prigijo ir netgi, kaip elementarios higienos bruožas, iš Vaitkuškio samdinių pirkių išplito ir į aplinkinius kaimus.“[4]

Tuo tarpu aukštuomenės aplinkoje, priešingai – pastebimas perdėtas malonių kvapų siekis, kartais net turintis tiesioginės įtakos tam tikrų negalavimų atsiradimui[5]. Sofija Tyzenhauzaitė aprašė komišką su parfumerija susijusį epizodą iš Imperatoriaus Aleksandro I vizito Taujėnų dvare 1812 metais: „Atvyko Jo Didenybė; nubėgome pasitikti prie priebučio. Imperatorius išlipo iš brikelės, nusimetė apsiaustą ir pasirodė uniformuotas, su apdovanojimais bei juosta – persirengė vienoje Taujėnų dvaro sodyboje; vėliau ūkininkė mums papasakojo, kad jam buvo migrenos priepuolis nuo ambros kvapą skleidžiančios levandos, kuria buvo iškvėpintas kambarys; tai buvo įprasti Jo Didenybės kvepalai ir ponia notarienė pokštaudama mums davė pauostyti tų kvepalų likučius ant jos rankos, ji mums tvirtino, kad neplaus rankos, nes bijo, kad neišnyktų kvapas. Mes nusijuokėme.“[6]

Įprasta buvo kvėpinti ne tik gyvenamąsias patalpas, bet ir garderobą – pradedant viršutiniais drabužiais ir baigiant aksesuarais – pirštinėmis, nosinėmis, vėduoklėmis. Tai buvo visuotinai priimtas, tvirtai įsigalėjęs nerašytas gero tono ženklas. Dar vienas iškalbingas ir vėlgi nesaikingą kvepalų naudojimą iliustruojantis linksmas anekdotiškas vaizdelis – susijęs su Klementina Potockyte-Tiškevičiene: „Dėl tarnų kalbų tėvas nuėjo naktį pas dukterį, kur tuo metu turėjo būti jaunasis Zamoiskis. Susisielojęs tėvas su jam įgimtu delikatumu viską apžiūrėjo, bet taip ir nesuprato, kad tuo metu Zamoiskis tupėjo spintoje ir vos laikėsi nenusičiaudėjęs, mat tiek buvo prikvėpintos suknelės.“[7]

Stanislovo Moravskio gavendose taip pat apstu scenų, kuriose figūruoja kvapai, kvepalai. Verta atkreipti dėmesį į jo pastebėjimą apie aukštuomenės tarpe rašytus laiškus, kuriems buvo naudojamas prašmatnus, iškvėpintas paryžietiškas popierius.[8]

Pakanka vos kelių čia paminėtų faktų, jog taptų akivaizdu, kad kvepalų kasdieniame gyvenime aukštuomenei reikėjo daug ir pačioms įvairiausioms reikmėms. Būdavo specialiai jų parsivežama iš dažnų kelionių į Prancūziją ir kitas šalis, tačiau tokią didelę paklausą iš dalies galėjo tenkinti ir vietos pirklių krautuvės. Šalia gausaus būtiniausių prekių parduotuvių tinklo ir turgaviečių Vilniuje buvo nemažai vietų, kur galėjai įsigyti kvepalų. Visų pirma – tai itin svarbi šiuo požiūriu vaistinių tradicija, susiformavusi dar XVI a. pirmojoje pusėje. Iki pat XVIII a. pabaigos parfumerija kasdienybėje atliko medicininį bei higieninį vaidmenį. Tik 1777 metais, prancūzų kvepalininkas Antoineʼas Dejeanas savo veikale „Traité des odeurs“ pabrėžė hedonistinę parfumerijos paskirtį ir poreikį ją gaminti išskirtinai sveikiems žmonėms, o ne ligų kamuojamiems nelaimėliams. Iki tol kvapieji vandenys, lygiai kaip ir prieskoniai, tarnavę ne tik virtuvėje, bet ir namų vaistinėlėse ar religinėse apeigose, buvo įprasta prekė vaistinėse ir nederėtų šio fakto pateikti kaip keliančio nuostabą (lietuvių tyrinėtojų darbuose tai pasitaiko). Jų gamyba – neatsiejama nuo farmacininkų darbo, kurie turėjo atitinkamą biblioteką, receptūras, praktinius įgūdžius ir tam reikalingą įrangą. Štai 1821 metų periodiniame leidinyje vaistininkams „Pamietnik farmaceutyczny Wileński“ atskiras skyrius skirtas techninei daliai, kurioje – net keli straipsniai apie ekstrakciją, taip pat apie naują ekstraktų garinimo būdą. Šalia išsamaus procesų aprašymo, supažindinama ir su ekstrakcijos aparatu – jo sandara ir veikimo principu. Kaip leidinio priedas, pabaigoje pateikiamas detalus aptariamo prietaiso brėžinys. Antrajame tų pačių metų numeryje publikuojamas tekstas apie naujus distiliavimo aparatus, o taip pat – atskiras straipsnis apie eterinių aliejų ir hidrolatų distiliavimą, priedų dalyje – distiliavimo aparato techninė schema.

Nežinomo XIX a. pradžios lietuvių autoriaus tapybos darbe kaip tik matyti ligoninės vaistinės aplinka ir distiliavimui skirtas prietaisas – stiklinis alembikas. Šalia – grūstuvė vaistažolėms bei prieskoniams, ant stalo – svarstyklės. Visa tai – neatskiriama medikamentų ir kvapiųjų distiliatų gamybos proceso dalis.

Nežinomas Lietuvos dailininkas. „Vienuolyno ligoninėje“, XIX a. pr. (LDM ED 67657; LDM T 6292)

Tam tikslui buvo naudojama ne tik vietinė žaliava, kaip antai vienuolynų vaistažolių, prieskonių daržuose auginami žolynai ar gausiai vidurvasarį užderantys liepų žiedai, bet ir atvežtinė medžiaga. Populiariausi ingredientai – dar nuo viduramžių sveikatinimosi tikslams naudoti įvairūs prieskoniai, rozmarinai, levandos, rožės, šalavijai, našlaitės. Gaminių paskirtis įprastai buvo daugiafunkcinė, apimanti tiek išorinį, tiek vidinį vartojimą: prausimuisi, žaizdų dezinfekcijai, vidiniams negalavimams slopinti, o ir pačiam kvapui priskirta gydomoji, apsaugos nuo įvairių užkratų ir ligų funkcija.

Dėl istorinių šaltinių stokos, deja, neturime išsamaus ir ryškaus prekybos parfumerija Vilniuje vaizdo, tačiau į pagalbą ateina XIX a. memuarai ir gausūs reklaminiai skelbimai periodiniuose leidiniuose. Tikriausiai, vienas dažniausiai cituojamų fragmentų apie prašmatnių užsieninių prekių pardavimą – tai epizodas iš Gabrielės Giunterytės-Puzinienės prisiminimų knygos: „Paryžietiškų pirštinaičių, kvepalų, bižuterijos, bronzos dirbinių, krištolo ir įvairių smulkmenų dovanoti draugams vardinių išvakarėse būdavo skubama pas Fiorentinį, tuo metu pas jį vienintelis įėjimas buvo iš kampo, o iš gatvės jau kvepėjo daili krautuvė, kurioje visada buvo galima sutikti ką nors iš elegantiško pasaulio.“[9] Ir čia pat priduriama, jog „daugiausia iš visų krautuvių buvo cukrainių ir vaistinių“, o būtent pastarosiose, kaip minėta aukščiau, visada galėjai rasti ir kvepalų. Kokį jų asortimentą siūlė garsioji Pranciškaus Fiorentinio, į Lietuvą atvykusio 1795 metais ir tapusio Vilniaus pirkliu, krautuvė, veikusi iki pat I Pasaulinio karo? Kol kas klausimas lieka atviras, priešingai, nei kai kurie ryškesni faktai, atskleidžiantys Fiorentinio bei jo paveldėtojų – žmonos Teklės ir sūnaus Antano – verslo detales[10].

Kitos žymesnės parfumerijos ir kosmetikos krautuvės taip pat veikė netoliese, pačioje Vilniaus širdyje. 1802 metais Pilies gatvėje kvepalais prekiavo italų kilmės pirklys Juozapas Skavezanis, 1808 metais parfumerijos parduotuvę ir smuklę turėjo Juozapas Bolechovskis[11]. XIX a. pabaigoje vaistų ir kosmetikos krautuvę Vokiečių gatvėje atidarė Isaacas B. Segalis[12], į Vilnių su šeima atvykęs iš Rusijos. Tai buvo neeilinių gebėjimų pirklys, kurio veikla buvo įvertinta valstybiniu mastu – už Prancūzijos ir Rusijos prekybinių ryšių plėtojimą, jis buvo apdovanotas aukso medaliu Pasaulinėje parodoje Paryžiuje (1869 m.), be to, Prancūzijos vyriausybė jį siūlė konsulato agento pareigoms. Dar iki XX a., plečiantis verslui, Segalis su savo Prekybos namais (Торговый Домъ „Сегаль И. Б.“) 1888 metais įsikūrė Trakų gatvėje, Tiškevičiaus name, kur po kiek laiko įsirengė ir gamybines patalpas. Labai greitai Segalio vaistinės ir parfumerijos prekių parduotuvė tapo viena lankomiausių Vilniuje, tad jau po jo mirties verslą perėmę vaikai atidarė padalinius Pilies, Šv. Jurgio, Pylimo gatvėse.

Segalio krautuvių reklama periodikoje – kone gausiausia. Būtent jos dėka paaiškėja faktas, kad imperiniame Vilniuje buvo galima įsigyti ne tik didžiausių Rusijos parfumerijos fabrikų „Brocard & Co.“ („Брокар и К.“) ir „A. Rallet & Co.“ („А. Ралле и К.“) produkcijos, bet ir geidžiamiausios bei tuo metu madingiausios paryžietiškos prabangos. Vardinami patys garsiausi ir reikšmingiausi, į parfumerijos istoriją jau įėję vardai, padarę didžiausią revoliuciją šios srities vystymuisi ir milžiniškam kvepalų išpopuliarėjimui. Be jokios abejonės, tai buvo ir patys kokybiškiausi produktai, kokius tik buvo galima įsigyti Europos rinkoje apskritai: naujausi „Coty“, „Guerlain“, „Houbigant“, „DʼOrsay“, „Roger et Gallet“, „L. T. Piver“, „Ed. Pinaud“, „V. Rigaud“ kvepalai, kaip rašoma, parduodami „už protingas vidutines kainas“. Taip pat čia galėjai rasti aromatų iš Anglijos ir populiarųjį Kiolno odekoloną „N. 4711“. Akivaizdu, kad tokia pasiūla buvo pajėgi patenkinti net pačius išrankiausius vilniečius. Galima tik spėlioti, kiek lankytojų Segalio parduotuvės pritraukdavo prieškalėdiniu laikotarpiu, kai laikraščiuose nuolatos mirgėjo skelbimai apie didįjį kalėdinį išpardavimą ir itin platų dovanų pasirinkimą.

Gana panašų asortimentą siūlė ir kita ne mažiau reklamuota Vilniaus vieta – I. M. Pružano vaistinės ir kosmetikos prekių krautuvė, įsikūrusi Šv. Jurgio gatvėje. Atskirai reiktų paminėti Pružano taikytą naujai pasirodžiusių kvepalų populiarinimo būdą – nemokamą mėginėlių dalijimą pirkėjams. Tuo metu ši praktika buvo įprasta tiek Paryžiaus, tiek Maskvos, Sankt Peterburgo parfumerinėse, kaip veiksmingas ir efektyvus būdas atkreipti vartotojų dėmesį. Šalia nemokamų mėginių būdavo platinama ir specialiai miniatiūrinėse pakuotėse pagaminta reklaminė produkcija už ypatingai žemą kainą[13].

Žydų kvartale Vokiečių gatvėje, šalia gausybės įvairiausiomis smulkmenomis ir rakandais prekiavusių pirklių krautuvėlių, keliose jų taip pat buvo galima rasti kvepalų – minimos Leibos Šerelso galanterijos, Eduardo Šporo vaistinės prekių parduotuvės[14]. Detalesnio tyrimo reikalauja viena ištaigingiausių anuomet Vilniaus vietų – Leibos ir Rivkos Zalkindų prekybos namai, įkurti Didžiojoje gatvėje 1872 metais ir veikę iki bankroto 1932-aisiais. Paryžietišką Grand magasins stilių imituojanti parduotuvė buvo įrengta per tris aukštus, o 20-yje jos skyrių galėjai rasti visko, apie ką tik įmanoma pagalvoti – nuo drabužių, avalynės, galanterijos, iki patefonų, indų, baldų ir kitų prekių. Parfumerija ar kosmetika Zalkindų parduotuvės reklamose atskirai neminima, tačiau tyrinėjant toliau, galbūt atsiras ir naujų duomenų.

Galiausiai, reiktų paminėti tradicines ir kasmet vykdavusias Vilniaus muges – Šv. Kazimierą ir Šv. Jurgį. Gabrielės Giunterytės-Puzinienės teigimu, į jas susirinkdavo „minios perkančiųjų ir šiaip smalsaujančių. Turkai su šaliais, Malcovas su stiklo dirbiniais, Muchinas iš Maskvos su kartūnu ir drobe, galanterininkas Vitkovskis iš Charkovo – kiekvienas viliojo savo prekėmis.“ Su plataus asortimento dažniausiai manufaktūrinėmis prekėmis suvažiuodavo pirkliai iš Rusijos, Lenkijos, Rygos, Karaliaučiaus[15]. Kaip savo prisiminimuose apie Vilnių užsimena Ludwikas Czarkowskis, „prekės ten buvusios „stereotipinės“: avalynė, medžio dirbiniai, saldumynai, rūbai, šilkas, kilimai“, tačiau tarp viso to minimi ir Torunės kvepalai, muilai ir muiliukai[16]. Deja, jokio tikslesnio apibūdinimo – nei kas jais prekiavo, nei kas buvo jų gamintojas, memuaristas skaitytojui nepateikė.

XIX a.–XX a. pr. Vilniaus aukštesniesiems sluoksniams parfumerija buvo įprastinė kasdienio naudojimo prekė, tapusi jų statuso liudininke ir netiesiogine solidžių pajamų išraiška. Kartu su asmens higiena, kuri vis dar nebuvo savaime suprantama vargingesniems gyventojams, ją galima apibūdinti kaip pasiturinčio, švaraus gyvenimo sinonimu. Įprasta buvo parfumerijos parsivežti iš kelionių po užsienio šalis ir gausiai ją naudoti tiek aromatizuojant savo gyvenamąją aplinką, tiek garderobą ir aksesuarus. Nors XIX a. pagrindinės vietos įsigyti kvepalus buvo vaistinės, ilgainiui centrinėje miesto dalyje daugėjo krautuvių, kuriose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kosmetikai ir parfumerijai. Šalia rusiškos ir lenkiškos produkcijos, XX a. pr. Vilniuje buvo galima rasti garsiausių to meto Vakarų Europos parfumerijos namų produkcijos, kuri lygiai taip pat buvo geidžiama ir užsienyje. Vyravo prancūzų kvepalų kūrėjų aromatai, puoselėję senas šios srities gamybos ir naudojimo tradicijas. Sėkmingiausiai dirbę Vilniaus pirkliai turėjo net po kelias parduotuves ir ypač entuziastingai bei nuosekliai savo veiklą reklamavo vietos periodinėje spaudoje.

Už vertingas pastabas ruošiant šį tekstą, nuoširdžiai dėkoju doc. dr. Daliai Klajumienei.

-----------------------------------

[1] Žr. Aelitos Ambrulevičiūtės darbus, skirtus XIX a.–XX a. pr. Vilniaus pirklių veiklai.

[2] Józef Ignacy Kraszewski, „Vilniaus prisiminimai (1830–1835)”, in: Literatūra ir menas, 2013-01-11, Nr. 3409, p. 4.

[3] Merkelis Račkauskas, Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 86.

[4] Jonas Eustachijus Kosakovskis, Vaikystės metų užrašai 1903–1910, Ukmergė, 2019, p. 44.

[5] Kone garsiausias parfumerijos sukeltos ligos pavyzdys – tai Liudvikui XIV pasireiškusi anosmija ir migrena. Žr. Elisabeth de Feydeau, Les Parfums. Histoire, anthologie, dictionnaire, Paris: Robert Laffont, 2011, p. 974.

[6] Sofija Tyzenhauzaitė, Reminiscencijos, http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LF00/Sofija_Tyzenhauzait%C4%97._Reminiscencijos.LF0302.pdf (žiūrėta 2021-02-24).

[7] Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, Klementina Tiškevičienė iš Potockių: viešas ir privatus aristokratės gyvenimas XIX a. II p.–XX a. pr., https://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:2099842/datastreams/MAIN/content (žiūrėta 2021-02-24).

[8] Stanislovas Moravskis, Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818-1825), Vilnius: Mintis, 1994.

[9] Gabrielė Giunterytė Puzinienė, op. cit., p. 126.

[10] Aelita Ambrulevičiūtė, „Vilniaus pirklių krikščionių dinastijos: socialinės tapatybės stiprinimo veiksnys (XIX a. antroji pusė)“, in: Istorija, Kaunas: Vytauto didžiojo universitetas, 2012, t. 88, nr. 4, p. 17.

[11] Antanas Rimvydas Čaplinkas, Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė, Vilnius: Charibdė, 2005, p. 37–38.

[12] Aelita Ambrulevičiūtė, „Trumpai apie Vilniaus parduotuves XIX a. II pusėje“, in: Liaudies kultūra, 2017, Nr. 1, p. 80.

[13] Štai garsusis „Brocard“ naujos parduotuvės atidarymui Maskvoje išleido mažyčius rinkinukus su kvepalais, muilu, odekolonu, pudra, saše, lūpdažiais ir kt. tik už 1 rublio kainą. Rašoma, kad sulaukta grandiozinio efekto, o minia pirkėjų tiesiog veržėsi į naująją parduotuvę. Teko įsikišti policijai, kuri prižiūrėjo eilę lauke ir priverstinai uždarė parduotuvę 3 val. dienos. Nepaisant to, buvo parduota daugiau nei 2000 dėžučių. Ir vėliau tokio pobūdžio produkcija buvo itin populiari. Žr.: „Из книги Золотой юбилей товарищества Брокар и Ко [М., 1914]“, in: Ароматы и запахи в культуре, кн. 2, Москва: Новое литературное обозрение, 2010, с. 326.

[14] Aelita Ambrulevičiūtė, Pasivaikščiojimas Vokiečių gatve: kur ir ką pirko vilniečiai XIX a., http://jewishcenter.lt/informacijos-centras/vilnius-kur-ir-ka-pirko-vilnieciai-xix-amziuje-pasivaiksciojimas-vokieciu-gatve/ (žiūrėta 2021.02.24).

[15] Žr.: Virgilijus Pugačiauskas, „Vilniaus turgavietės ir mugė 1795–1830 metais: lokalizacija, specializacija, organizacija, prekės ir kainos”, in: Annales historiae vilnensis, t.1, Vilnius, 2007, p. 75.

[16] Ludwik Czarkowski. „Vilnius 1867–1875 metais (iš asmeninių atsiminimų)“, in: Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius, t. III., Vilnius, 2020, p. 199.