Gucci Mémoire d’une Odeur
Tokių kontraversiškų atsiliepimų, kaip naujasis Gucci „Mémoire dʼune Odeur“, pastaruoju metu nebuvo sulaukęs joks kitas aromatas. Susidūriau ir su žemėmis jį maišančiais reviu, ir su liaupsinančiais tekstais, giriančiais Gucci meno direktoriaus Alessandro Michele bei parfumerio Alberto Morillas tandemo vaisių. Vieni piktinasi Morillas teiginiu, esą jis pirmą kartą parfumerijoje panaudojo ramunėlę ir kaip priekaištą beda pirštu į, pvz., 1995-ųjų „Cerutti 1881“ su ryškiomis vaistinės ramunėlės natomis, o kiti (jei konkrečiai – aš) bando išsijuosę aiškinti, kad ramunėlė (Matricaria chamomilla) nėra tas pats, kas Gucci kvepaluose naudota romaniškoji ramunėlė, arba kitaip – taurioji didramunė, Roman Chamomille. Kalbant apie šį Gucci kvapą, nuo tos romaninės ramunėlės ir reiktų pradėti, nes kaip tik ji buvo Michele pageidavimas ir būtina sąlyga naujiesiems kvepalams.
Morillas net prisipažino nustebęs tokiu užsakovo pasirinkimu ir ilgai galvojęs, kodėl būtent šis augalas atsidūrė dėmesio centre. Atsakymas, kaip jis pasakojo, yra tas, jog romaninė ramunėlė iki šiol buvo nepelnytai neišnaudota parfumerijoje, o Michele labai svarbu nekartoti to, kas jau buvo. Visai kitą situaciją turime aromaterapijoje, kur romaninės ramunėlės eterinis aliejus yra tapęs nepamainoma ir plačiai naudojama priemone raminančiam efektui. Obuoliškas, gaiviai žalias jos kvapas yra itin mėgstamas vaikų ir išties stipriai skiriasi nuo mums įprastos, močiučių darželiuose augančios ramunėlės kvapo, kuris, nors ir vaiskus, tačiau yra salsvai-karstelėjęs. Nebuvo problemų jau nuo pirmo Gucci purkštelėjimo identifikuoti būtent romaninės ramunėlės dvelksmą ir kilstelėti antakį, koks jis čia tikroviškas (iliuzijų, kad naudotas tikras eterinis, neturiu) ir koks neįprastas – ir gal net pernelyg drąsus – visos dizainerių parfumerijos rinkos kontekste. Bet tai ir yra to akiplėšos Michele išskirtinumas (jei esate uostę ir „Gucci Guilty Absolute pour Homme“, suprasite, apie ką kalbu).
„Mémoire dʼune Odeur“ nėra iš tų sudėtingų kompleksiškų kvapų. Atvirkščiai – būtent paprastumas ir yra jo didysis privalumas. Ir skleidžiasi jis įdomiai, neįprastai. Kaip dainoje būna uždainis ir priedainis, taip ir čia labai ryškiai atsiskiria du kontrastingi planai: romaniškoji ramunėlė ir švarus muiliškas muskusas. Pasikeičia jie taip staigiai, tarsi kas būtų perjungęs TV kanalą iš vieno į kitą. Daugiau subtilių niuansų, tokių kaip piramidėje piešiami jazminai ar santalmedis, pagauti nelabai pavyksta, bet įsivaizduoti juos čia tikrai galima.
Gana nustebinęs faktas – itin ilgas kvapo išsilaikymas ant odos. Nors jo sklaida nėra plati ir intensyvi, bet patvarumas išties pavydėtinas. Šiaip kvapo pristatymą ir paleidimą į rinką reikėjo paankstinti bent keliais mėnesiais, nes tai neabejotinai šiltojo sezono aksesuaras.
Vienintelis mano priekaištas kūrėjams – su vizualiu kvapo įvaizdžiu ryškiai prasilenkiantis pats flakono turinys. Nesvarbu, kad žalsva turkio spalva tarsi apeliuoja į žolišką ramunėlės vaisiškumą, vintažinis pakuotės stilius duoda pažadą, kad kvepės kažkuo senamadišku, kažkuo iš idealaus „gėlių vaikų“ laikmečio, bet yra ne taip. Kvapo modernumas ir kompozicijos lakoniškumas man labiau primena šaltą „Comme des Garçons 2“ stilių ir išties labiau tiktų autorinės parfumerijos lentynose nei šalia vienas į kitą panašių masinės produkcijos rikiuotėse.
Morillas net prisipažino nustebęs tokiu užsakovo pasirinkimu ir ilgai galvojęs, kodėl būtent šis augalas atsidūrė dėmesio centre. Atsakymas, kaip jis pasakojo, yra tas, jog romaninė ramunėlė iki šiol buvo nepelnytai neišnaudota parfumerijoje, o Michele labai svarbu nekartoti to, kas jau buvo. Visai kitą situaciją turime aromaterapijoje, kur romaninės ramunėlės eterinis aliejus yra tapęs nepamainoma ir plačiai naudojama priemone raminančiam efektui. Obuoliškas, gaiviai žalias jos kvapas yra itin mėgstamas vaikų ir išties stipriai skiriasi nuo mums įprastos, močiučių darželiuose augančios ramunėlės kvapo, kuris, nors ir vaiskus, tačiau yra salsvai-karstelėjęs. Nebuvo problemų jau nuo pirmo Gucci purkštelėjimo identifikuoti būtent romaninės ramunėlės dvelksmą ir kilstelėti antakį, koks jis čia tikroviškas (iliuzijų, kad naudotas tikras eterinis, neturiu) ir koks neįprastas – ir gal net pernelyg drąsus – visos dizainerių parfumerijos rinkos kontekste. Bet tai ir yra to akiplėšos Michele išskirtinumas (jei esate uostę ir „Gucci Guilty Absolute pour Homme“, suprasite, apie ką kalbu).
„Mémoire dʼune Odeur“ nėra iš tų sudėtingų kompleksiškų kvapų. Atvirkščiai – būtent paprastumas ir yra jo didysis privalumas. Ir skleidžiasi jis įdomiai, neįprastai. Kaip dainoje būna uždainis ir priedainis, taip ir čia labai ryškiai atsiskiria du kontrastingi planai: romaniškoji ramunėlė ir švarus muiliškas muskusas. Pasikeičia jie taip staigiai, tarsi kas būtų perjungęs TV kanalą iš vieno į kitą. Daugiau subtilių niuansų, tokių kaip piramidėje piešiami jazminai ar santalmedis, pagauti nelabai pavyksta, bet įsivaizduoti juos čia tikrai galima.
Gana nustebinęs faktas – itin ilgas kvapo išsilaikymas ant odos. Nors jo sklaida nėra plati ir intensyvi, bet patvarumas išties pavydėtinas. Šiaip kvapo pristatymą ir paleidimą į rinką reikėjo paankstinti bent keliais mėnesiais, nes tai neabejotinai šiltojo sezono aksesuaras.
Vienintelis mano priekaištas kūrėjams – su vizualiu kvapo įvaizdžiu ryškiai prasilenkiantis pats flakono turinys. Nesvarbu, kad žalsva turkio spalva tarsi apeliuoja į žolišką ramunėlės vaisiškumą, vintažinis pakuotės stilius duoda pažadą, kad kvepės kažkuo senamadišku, kažkuo iš idealaus „gėlių vaikų“ laikmečio, bet yra ne taip. Kvapo modernumas ir kompozicijos lakoniškumas man labiau primena šaltą „Comme des Garçons 2“ stilių ir išties labiau tiktų autorinės parfumerijos lentynose nei šalia vienas į kitą panašių masinės produkcijos rikiuotėse.
Comments
Post a Comment