Parfumerinis garderobas vs "signature"

Parfumerinio garderobo idėja pirmą kartą buvo iškelta dar XX a. pradžioje, kai 1920 metų "Vogue" išspausdino tekstą apie skirtingų kvepalų pasirinkimą tam tikroms progoms: sportui, išleistuvėms, shoppingui. Tačiau realiame gyvenime ji pradėta praktikuoti tik 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, Amerikoje, kai svajonės apie nieko nestokojantį gyvenimą pagaliau pradėjo tapti realybe. Savo darbą čia, be jokios abejonės, atliko ir 1949 m. JAV įkurta "The Fragrance Foundation", kurios rūpesčiu moterų klubuose, mokyklose buvo skaitomos paskaitos apie kvepalų teikiamą malonumą ir kitus privalumus. Kvėpintis, atsižvelgiant į savo nuotaikas, vyraujančias madas ir visus kitus įmanomus veiksnius, tampa modernaus Vakarų miestiečio etiketo taisykle, galiojančia ir šiandien. Juk tikrai ne lygis į teatrą kvėpintis lengvais citrusais, o bėgti krosą - išsikvėpinus "Opium" (nors jeigu man taip patiktų, tai būtent taip ir daryčiau - velniop tas taisykles ir pardavimais suinteresuotų specialistų patarimus!).

"Sunkus pasirinkimas"

Tuo tarpu Lietuvoje, kaip ir visoje sovietų sąjungoje, viskas buvo kitaip. Geriausiu atveju moterys turėjo vienus dieninius kvepalus ir vienus vakarinius, kuriuos tausojo ir vertino nelyg brangenybę, iškilmingai ištraukiamą ypatingomis progomis. Pirmieji paprastai būdavo iš "Dzintars", Leningrado parfumerijos fabriko ar lenkų kosmetikos gamintojo "Miraculum" siūlomos varganos produkcijos, dažnai kvepiančios alyvomis, pakalnutėmis ar kvapiosiomis našlaitėmis, o antrieji - jei pasisekdavo atstovėti milžiniškoje univermago eilėje - svajonių svajonė Lancome "Climat", "Magie noire", Guy Laroche "Fidji", Dior "Miss Dior" ar Yves Rocher "Ispahan".

Tipiška sovietmečio eilė Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvė. "Padavė" batų

Panevėžio parfumerijos parduotuvėje 1970 m. Nuotr. aut. P. Peleckis

Tačiau kaip ten bebūtų, visas tas sovietinės epochos tragikomiškumas, skurdas ir visuotinis deficitas nulėmė neįtikėtinai gražaus reiškinio - ištikimybės, trunkančios ne vienus metus vienam kvapui - atsiradimą. Nes šiandien, traukdama iš spintos kvepalų flakoną, kitą kartą tuo pačiu pasikvėpinsiu gal tik po mėnesio. O gal po metų, nežinau. Nes šiandien mes norime kvepėti vis kitaip ir vis naujai. Mūsų finansinis pajėgumas, laisvė rinktis ir malonumas keistis, deja, turi du galus - mūsų vaikams neliks prisiminimo apie "tą vienintelį mamos kvapą", kurį išsaugojo augusieji epochoje iki Nepriklausomybės ir tuoj po jos. Neturės jo ir mano sūnūs, kuriems mama vieną dieną kvepia rožėmis, antrą dieną - jazminais, o trečią - dar kuo nors. "Mamos kvapas" jiems tebus nieko nesakanti frazė. O mylimojo (-osios) kvepalai? Pfff, kas tai? - kai kas rytą ji stovi prie savo kvepalų spintos, ir kankinasi galvodama, ką gi išsirinkti, kad tiktų ir prie -5 laipsnių Celcijaus, ir prie naujojo geltono šilko šalio? Perfrazavus Paulių Širvį, "neklauskit meilės kvapo, jai tūkstančiai kvapų". Liūdna? Gal. Nes kartais juk taip saldu užuodus TUOS kvepalus, sentimentaliai ir minkštai nugrimzti į savo prisiminimų patalus. Tačiau tiesa yra tai, kad gerai, kai to vienintelio kvapo pasirinkimą lemia ne visokeriopas skurdas, o vidinis jį dėvinčio asmens prisirišimas ir pastovumo poreikis. Ar yra/būna tokių ne vyresnės kartos tarpe?