Cartier "La Panthere": saldu, bet nebanalu

Nors naujuosius Cartier "La Panthere" uosčiau apsiginklavusi išankstine ir gana skeptiška nuostata (nes kiču dvelkiantis flakonas su skulptūriškai išskaptuotu panteros snukiu lyg ir nežada nieko gero), bet užtat gavau dvigubą atpildą - kvepalai verti ne tik pauostymo, bet ir atskiro dėmesio.

Jau nuo pirmųjų natų sušmėžavęs retro šešėlis (santūri ir vėsi briedragė) netrukus pradėjo rungtis su giliu ir šiltu vaisių-gėlių-muskuso akordu. Kuris kurį? Iki pat pergalingos pabaigos, trunkančios nei daug, nei mažai, o ištisą dieną (tiek kvapas išsilaikė ant mano odos nuo vieno purkštelėjimo parduotuvėje), tos rungtynės išlieka neišsikvėpusios ir gana aršios. Tuo ir gražus naujasis Cartier kūrinys, tuo jis ir primena panterą - daili išvaizda, slepianti nepalenkiamą vidinę jėgą. Sako, tokia buvusi ir šių juvelyrikos namų mūza bei kūrėja Jeanne Toussaint (1887-1976), visų vadinta tiesiog Pantera bei turėjusi įtakos panteros kaip ikoniškojo Cartier simbolio įsigalėjimui. Būtent ši moteris-legenda ir tapo parfumerės Mathildos Laurent įkvėpimo šaltiniu.

Ir žinot, esu tiesiog nuostaboje, kad mass parfumerija šiandien dar gali pasiūlyti TOKĮ šleifą ir gilią nebanalią bazę, tinkančią iš paauglystės seniai išaugusiai moteriai. Saldūs ne tik patys kvepalai, bet ir jausmas, apimantis jais pasikvėpinus.