Šiuolaikinė parfumerija iš vidaus: po Annos Agurinos seminaro

Ištisa diena, praleista su specialiai iš Graso į „Kvapų namus“ atvykusia parfumere Anna Agurina, prabėgo akimirksniu. Rankos, užrašai ir rankinė permirkę kvapiosiomis medžiagomis, galva pilna įspūdžių ir inspiracijų – reta proga Lietuvoje pasiklausyti žmogaus, kuris su parfumerija dirba profesionaliai, t.y. ją kuria ir iš to gyvena, žino visą šio amato virtuvę ir net gali demaskuoti tam tikrus mitus, kuriais penimi mes, eiliniai parfumerijos vartotojai; Anna turi sukaupusi ne tik kvepalų kūrėjos, bet ir „Nina Ricci“ bei „Prada“ ženklų vadybininkės patirtį Rusijoje, tad pažįsta abi barikadų puses.

„Šiuolaikinės parfumerijos“ seminaras sulaukė išskirtinai tų klausytojų, kurie ir patys užsiima kvapų maišymu, tad man, šito nepraktikuojančiai vienintelei stebėtojai iš pašalies, daug kas buvo įdomu ir nauja. Vien ko vertas pastebėjimas, kad vyrams kone negaminama PP (pure parfum, gryni kvepalai) ar EDP koncentracijos kvepalų. Žinot kodėl? Ogi dėl jų pomėgio kvėpintis itin gausiai. Kas būtų, jeigu su tokiais savo įpročiais jie vartotų ne EDT ar EDC (procentaliai pačias lengviausias kompozicijas), įsivaizduojate patys, ar ne? :)))

Auditorijos dauguma - maždaug 35 metų moterys; tai puiki  teiginio iliustracija, kad
70 proc. visų parfumerijos pirkėjų yra būtent ši grupė

Įdomiausia ir labiausiai laukta dalis, žinoma, praktinė. Anna atvyko su lagaminėliu, pilnu kvapiųjų esencijų – tiek natūralių, tiek sintetinių. O čia ir visas įdomumas, nes kai vieną šalia kito uostai tikrą indišką jazminą ir čia pat – sintetinę jo imitaciją hedioną, gali dėlioti abiejų privalumus ir trūkumus. Arba staiga suvoki, kad imbiero esencija labiau primena šokoladą, nei patį imbierą, o čiobrelis (visiems pritariamai linksint ir džiūgaujant lengvai jį atpažinus) tampa tikru Lietuvos kvapo – ne to, kuris jau yra pagamintas ir parduodamas, o to, kokį galbūt įsivaizduotų eilinis mūsų šalies pilietis – simboliu :) Potyriai, prilygstantys mažiems atradimo džiaugsmo stebuklams.

Nuo pirminių, kvepalus sudarančių ingredientų, perėjom prie tikrosios parfumerijos. Daug kam turbūt ne naujiena buvo sužinoti, kad liukso klasės aromato kilogramas dažniausiai nekainuoja nė 15 eurų. Tas pats, beje, galioja ir nišai. Štai taip, mielieji, mitas apie superbrangias žaliavas ir tėra tiktai mitas, kaip ir pasakos apie šiuo metu madingiausią, pristatomą kaip kone neįkainojamą, agarmedžio (oud) natą, kuri realiai yra gaunama laboratorijose, tam tikromis kelių ingredientų manipuliacijomis.

Kuo daugiau į tai giliniesi, tuo daugiau rizikuoji prarasti beatodairišką ir romantišką meilę parfumerijai. Žengiant gilyn į mišką, reikia mokytis sąmoningai atsiriboti nuo to, kas, pasirodo, išties ne veltui viešai neafišuojama.

Sakau ačiū organizatoriams „FumParFum“ ir „Kvapų namams“ už šį seminarą, tikėdamasi, kad panašių renginių bus ir ateityje – Lietuvoje vis dar jaučiu profesionalių parfumerinių įvykių troškulį.