Apie "Troinoj" ir trigubą jo poveikį

Pasivaikščiojimas po Kalvarijų turgų inspiravo temą apie odekoloną. Juo, kartu su neaiškios kilmės spiritiniais skysčiais, prekeivių vadinamais „tualetiniu vandeniu“, nukrauta daugybė turgavietės prekystalių. „Тройной“, „Шипр“, „Гвоздика“ – tai vis tie patys odekolonai, kuriuos postsovietinių šalių piliečiai žino geriau nei prancūziškos parfumerijos produkciją. Tiems, kas bent kiek atsimena Tarybų Lietuvos kasdienybę, turbūt lengva atgaminti ir miesto užkampių peizažus su besimėtančiais tuščiais „Тройной“ flakonais bei keistu „aromatu“ trenkiančiais jo vartotojais. Kad ir kaip tai neigiamai veiktų praeivių uodžiamąsias ir regėjimo jusles, šis reiškinys, t.y. odekolono vartojimas „į vidų“, turi gilias istorines šaknis.

Kaip žinia, pirmasis eau de cologne buvo sukurtas Johanno Maria Farina’os 1708 metais Kiolne ir anuometiniu supratimu itin tiko buityje: jį lašindavo į vandenį, vyną (nuo galvos skausmo ir padažnėjusio širdies ritmo), ant cukraus gabalėlių, vartojo burnai skalauti, apiplovimams, injekcijoms, tvarsčiams, o motinos vesdavosi savo vaikus prie Farinos kvepalų fabriko įkvėpti „to sveikatinančio kvapo“. Sklando legendos, kad Napoleonas – toks pat ištikimas Farinos produkcijos gerbėjas kaip ir Goethe – buvo užsakęs pasiūdinti specialius plačiaaulius batus, kuriuose galėtų nešiotis Kiolno vandens buteliuką taip, kad nesudaužytų jodamas arkliu.

Na o grįžtant prie „Trigubojo“, t.y. „Тройной“, pridursiu, kad jo priešistorė taip pat sietina su Napoleonu ir jo įsakymu sukurti dezinfekuojančią trigubo efekto priemonę savo kariams: ji turėjusi gydomąjį, gaivinamąjį ir higieninį poveikį. Po šimtmečio, 1913 metais, ta pati priemonė laimėjo aukso medalį Paryžiuje vykusioje Pasaulinėje parodoje, o dar po 5 dešimtmečių įgijo neįtikėtiną ir ištisus dešimtmečius trukusį populiarumą SSSR teritorijoje.