Žvilgsnis į 2022: kvepalams niekas negresia

Kaip atsiminsime 2022-uosius, kalbėdami apie parfumeriją Lietuvoje?

Nepaisant postkarantininių nuotaikų šleifo ir normalaus gyvenimo tėkmę paraližuojančio karo Ukrainoje, noriu šiuos metus pavadinti optimizmo ir plačių užmojų metais. Vien dėl to, jog nėra buvę, kad per metus vien Vilniuje atsidarytų bent 6 naujos kvepalus siūlančios parduotuvės – fizinės, ne internetinės. Pastarųjų net nebemėginu suskaičiuoti, nes greit pametu skaičių. Rodos, parfumerijos verslui nė motais piešiamos kataklizminės ekonominės prognozės, kylančios nuomos ir paslaugų kainos, stipriai besiniaukiančios pirkėjų nuotaikos. O gal išties šios biznio kategorijos nė velnias neima? Nes žmonės juk kaip norėjo kvepėti, taip ir norės; kaip norėjo pirkti tai, kas suteikia bent minutę laimės, taip ir pirks. Niekas kvepalams negresia, kaip negresia ir raudoniems lūpdažiams bei plaukų dažams. Net karo metu. Ir tai turbūt ir yra atsakymas, kodėl ši aukso gysla taps dar labiau eksploatuojama netolimoje ateityje. Pasaulinė parfumerijos rinka nepaliaujamai auga, ir Lietuvoje akivaizdžiai matome to įrodymus. Faktas, kad kažkas nesugebės pritraukti sau lojalių klientų, bet tai bus ne krentančios perkamosios galios atspindys, o tik nemokėjimas pajusti tai, ko reikia ir norisi šiandienos pirkėjui. Faktas, kad kažkas užsidarys, ir turbūt net labai greitai, nes praeidama pro šalį, kai kuriose naujose krautuvėlėse nuolat matau liūdnai nieko neveikiančias konsultantes – niekas neužsuka. Ir manęs pačios ten visai netraukia, kol nėra savininkų nuovokos, jog pigūs neįdomūs brendai (parduodami už brangiai), neskoningi interjerai ir nulis idėjų be jokios koncepcijos gali generuoti tik apskritą nulį. Tokį modelį teks keisti, jei norėsis gyvuoti ilgiau nei metus ar du.

Bet grįžkime prie 2022. Vakarų šalyse buvo itin daug judėjimo, sąmoningai siekiančio tam tikrų pokyčių parfumerijos kultūroje (ketinu apie tai parašyti išsamiau), o mus pasiekia tik viso to aidas. Braukiama lauk Rytietiškų kvapų kategorija, pervadinant ją Ambrinių šeima; stengiamasi parodyti, kad yra ir kitų rasių bei LGBT parfumerininkų; dar garsiau tariamos kūrėjų pavardės, toliau kovojama už įvardintą aromatų autorystę ir autorines teises. Lietuvoje ši problematika nėra aktuali, nes neturime gamybinės industrijos ir koncernų, kurių ilgus metus augintą politiką, atnešusią šiems milžiniškus pinigus, norima keisti į pagarbesnę tiems, kas ir yra tikrieji autoriai ir kūrėjai. Esame tik stebėtojai ir vartotojai. Ir dargi ne itin savarankiški, o klusniai pasiduodantys bukos reklamos poveikiui. Nes ir vėl perkamiausi kvepalai yra tie, kuriems skiriamos didžiausios pajėgos juos populiarinant. Nesvarbu, ar kalbėsime apie tuos, vienos influencerės vežamus „iš Italijos“ (kur vieną perki, o antrą gauni su nuolaida arba nemokamai), ar apie tuos „nišinius“, prasčiokiškai (o gal ciniškai?) įvardintus „geriausiais metų kvepalais“. Stebiuosi, kad šįkart pasikuklinta pavartoti frazę „geriausi pasaulyje“.

Štai tokios pabiros paskutiniųjų valandų mintys apie prabėgusius metus. 

Mano darytoje nuotraukoje – gražiausias pasaulyje kvapų difuzorius, sukurtas lietuvių menininkės Auksės Miliukaitės.