Edward Bess Spanish Veil: apsigaubti paslaptimi

Mažai kam Lietuvoje žinomas amerikiečių kosmetikos brendas Edward Bess turbūt taip ir liktų negirdėtas, jei ne jo vardo kvepalų linija, atsiradusi Lietuvoje. Ir jei ne žymusis Carlos Benaïmas, kuris yra visų penkių „Edward Bess“ kvepalų autorius ir 100 proc. garantas, kad esame apsaugoti nuo prastų, nemokšiškai suręstų aromatų. Kai kvepalus dabar gamina visi, kam tik šauna į galvą, kvepalų autorystės momentas yra svarbus ir vertas dėmesio. Atvirai kalbant, vien dėl jo ir užkibau. 

Vos išvydus Edward Bess „Spanish Veil“ flakoną, šovė mintis, kad kažkada labai mėgau Byredo „Seven Veils“ – o čia jau iškart proga ieškoti panašumų ir skirtumų. Tačiau Byredo ir Edward Bess aromatiniai „šydai“ turi mažai ką bendro, išskyrus šydo, kaip moteriško gundymo ir viliojimo metaforą. Senuosius biblinius pasakojimus siekianti šydo simbolika abejuose kvapuose išreiškiama saldžia kūniška šiluma. 

Prisipažinsiu, kad pirmiausiai teko gūglinti, kas yra ta spanish veil, ispaniška skraistė, ir kuo gi ji ypatinga. Ispaniškai vadinama la mantilla, ji būdavo dėvima kaip moterų galvos apdangalas mišių metu, o dabar jau beveik užmiršta. Šilkinė arba nėriniuota, balta arba juoda, įamžinta Velazquezo, Goya, Picasso darbuose. Šiauriečiams, tokiems, kaip mes, atrodanti kaip paslaptis ir smalsumą kelianti egzotika. Gal net su vos jaučiama gedulo ar liūdesio užuomina, ir būtinai – erotikos lašu. Stiprus įvaizdis, kurį ikoniškai ir ne vieną kartą savo sceniniais šou kostiumais yra įkūnijusi Madonna.

Diego Velázquez, Moteris su vėduokle (1638-39)

Madonna

Kiek glumina oficialiai pateikiamos „Spanish Veil“ natos, nes iš viso įvardintos vos trys: santalas, tongapupės ir gvajokas. Bet nosis realiai užuodžia visko gerokai daugiau ir įdomiau! Žinau, kad ilgi sąrašai visus erzina ir verčia jaustis kiek pasimetusiais, todėl geriau jais nevarginti. Bet jeigu nutylėti, jog „Spanish Veil“ yra stiprus, ambriškai medieniškas kvapas, dvelkiantis medumi, oda, džiovintais vaisiais smilkstančiu aromatingu tabaku ir užgęstantis saldžiais balzaminiais tonais, tai būtų nesąžininga paties aromato atžvilgiu. Kaip nepabosta žvelgti į tą Velázquezo moters portretą, tyrinėti smulkiausias jo detales, taip norisi ieškoti vis naujų niuansų šiuose kvepaluose – nes jų ir randi. Tamsa ir gylis, šešėliai ir prasiskverbiantys šviesos spinduliai, tolima muzika con sordino* – pasikvėpinus „Spanish Veil“, nereikia nė tikro ispaniško šydo – pats aromatas apgaubia rafinuotu slepiamos paslapties pojūčiu. 

Rekomenduoju Andy Tauerio „LʼAir du Désert Marocain“, „Sundowner“, Molinard „Habanita“ gerbėjams.

Reviu parašytas gavus kvepalų mėginėlį iš „Visokių daiktų krautuvėlės“.

*Surdina [it. surdina < lot. surdus – kurčias, negirdimas] – įtaisas muzikos instrumentų garsui slopinti.