Mitas apie Rusijos parfumerijos didybę

Apie Rusijos parfumerijos didybę egzistuoja daugybė mitų. Bet įdomiausia dalis – ir tiesa! – yra ta, jog poros žymiausių rusiškų kvepalų, pagamintų ten, autorystė priklauso ne kam kitam, o prancūzams. Taip, kalbu apie „Krasnaya Moskva“ ir „Troinoi“(!) O ir patys žymieji 19 a. Rusijos parfumerijos fabrikai buvo įkurti iš Prancūzijos atvykusių profesionalių parfumerių, o ne pačių rusų. Pastarieji neturėjo nei know-how, nei reikalingų technologijų, nei apskritai kasdieninio poreikio asmeninės higienos produktams. Ką jau kalbėti apie kvepalus. Tikriausiai, girdėjote apie tokius vardus, kaip Brocard, Rallet (jų produkcija buvo prekiaujama ir Rusijos imperijos užgrobtame Vilniuje). Po 1917 metų revoliucijos, šios įmonės buvo nacionalizuotos ir pervadintos į mylozavodus – Valstybines muilo virimo gamyklas Nr. 4 ir Nr. 5. 



Bolševikai apskritai kvepalus laikė buržuaziniu išmislu ir blogiu, tad absoliučiai nenuostabu, kad niekada ir nebeturėjo talentų, galinčių sukurti kažką daugiau, nei apgailėtinus bandymus imituoti vakarietišką produkciją. Jei reikia tam įrodymų, prisiminkite (ar paklauskite apie tai savo mamų) ilgas eiles univermaguose, kai „paduodavo“ prancūziškų kvepalų. Ir jei kalbame apie aną laikotarpį, tai visi linksniuoja nuostabiuosius „Climat“, „Fidji“ arba bent jau lenkiškuosiuos „Być Może“. Ne „Shipr“ ir ne „Krasnaya gvozdika“. 

Šiandieniniai įvykiai Rusijoje man labai primena anuos, vykusius prieš šimtmetį, o ir vėliau, XX a. viduryje. Ir nacionalizavimai, ir retorika apie Vakarų nešamą „blogį“, ir tas pats, su niekuo nesupainiojamas gyvuliškos „išvaduotojų“ armijos stumiamas pragaras per beprasmį žudymą, prievartavimus, kankinimus ir visako naikinimą Ukrainoje. Ir tas pats jų noras kvepėti parfumais iš „supuvusių Vakarų“. Keista, ar ne?



Šio teksto iliustracijos – žymaus rusų dailininko modernisto Konstantino Somovo (1869-1939) darbai. Po revoliucijos šis kūrėjas buvo išvytas iš nuosavo buto, visas turtas – nusavintas, o jo menas tapo nepageidaujamas Sovietų sąjungoje. Labai mėgo kvepalus, kurie tarsi portretuojami veikėjai nuolat išnyra jo tapybos darbuose. Emigravo į Paryžių, kur ir mirė.

Comments

Popular Posts