Vintažiniai kvepalai ir kaip jais kvėpintis

Apie vintažą šiandien girdime visur ir visais kanalais. Vintažiniai drabužiai, aksesuarai, baldai ir interjero detalės, net vintažiniai automobiliai ir motociklai tampa vis labiau geidžiami ir medžiojami. Ne išimtis – ir kvepalai. Į rinką kasmet patenkant vis didėjančiam skaičiui visiškai naujų aromatų, darosi ne tik sudėtinga tiek išmėginti, bet ir sekti bei fiksuoti visas naujienas prireikia atskirų pastangų. O tarp jų surasti kažką tikrai originalaus bei vertingo, galų gale – tiesiog įdomaus ir meistriškai sukomponuoto – tampa nejuokingu, marias laiko reikalaujančiu iššūkiu. Kai keli metai iš eilės tie ieškojimai vis atsitrenkia į „kažkur jau užuosto“, „aromato be bazės“, „dar vienos variacijos ambroksano tema“ ar į „šituos dabar perka visi“ sieną, galiausiai pradeda įsipykti. Ir tada vėl grįžti prie senos geros klasikos, atlaikiusios laiko išbandymus. Būtent ji šiandien ir yra tikroji niša, aplink kurią susibūręs savotiškas judėjimas slaptame pogrindyje, mažame bendraminčių būrelyje, kiek primenančiame paauglišką protestą, kurį „mūsų laikais“ reprezentavo metalistų, pankų ir depešų grupuotės. Ir labai panašiai, kaip ir toms praeities grupuotėms, vintažinių aromatų gerbėjams dažnai tenka atlaikyti ne visai palankius aplinkos komentarus. Turbūt ir patys esat jei ne garsiai pasakę, tai bent jau tyliai sau pagalvoję apie vienus ar kitus kvepalus kaip apie „močiutės kvapą“, o vaizdingesniu atveju – ir apie „bobos“ ar „diedo“ (labai atsiprašau) kvapus, „atsiduodančius naftalinu“ ir „turginiais odekolonais“. Epitetų begalės, taip pat ir ne tokių, palyginus, nuosaikių, kaip mano paminėtieji. Bet su metais išmoksti į juos nereaguoti ir – dėmesio! – tiesiog kvėpintis diskretiškai, tik sau ir savo paties malonumui.

© Paskui nosį: Vintažiniai aromatai Kvepalų dienoje „Paskui nosį“

Visgi pasitaiko situacijų, kai kvapu norisi užbaigti įvaizdį, ištransliuoti tam tikrą žinutę – nesvarbu, ar tai būtų draugų vakarėlis, ar formalesnis susibūrimas. Ir kvėpinimasis vintažiniais aromatais reikalauja tam tikrų mažų gudrybių, kurias įvaldžius nekils diskomforto.

• Niekada vintažinių kvepalų nederinkite prie pilnai vintažinio drabužių ansamblio, nebent esate toks išskirtinis personažas ir stiliaus ikona kaip Louise Ebel ar Dandy's Wellingtonas. Kitu atveju gausite gana karikatūrišką rezultatą.

• Jei vis dėlto mėgstate derinti kelių dešimtmečių senumo rūbus su naujais (visai kaip aš), tuomet rinkitės šiuolaikišką ir modernų aromatą, kad būtų tam tikra atsvara. Ir atvirkščiai – prie modernaus garderobo drąsiai kvėpinkitės senaisiais kvepalais – rafinuotas efektas garantuotas!

• Sulaukus solidaus amžiaus, ryškų senamadišką dvelksmą turinčius kvapus pasilikčiau tik asmeninei kolekcijai arba minimaliai vieno lašo/purkštelėjimo dozei, kurią jausite tik jūs pats. Nes kvepalai, kurie buvo populiarūs prieš kelis dešimtmečius, sendina lygiai taip pat, kaip ir akivaizdžiai iš mados išėjusi suknelė.

• Visgi yra vintažinių kvepalų, kurie nepavaldūs laikui, ir kuriais drąsiai galima kvėpintis nepaisant nieko. Iš tokių verta paminėti Guerlain „Shalimar“ ir „Jicky“, Estee Lauder „Youth Dew“, Pierre Balmain „Jolie Madame“, Dior „Eau Sauvage“, Chanel „Coco“, „Antaeus“ ir t.t. Sąrašas tęstinis.

Pradėjus domėtis, šis pasaulis įtraukia ir nebepaleidžia. Nė pats nebepastebi, kaip tampi užkietėjusiu sendaikčių krautuvėlių lankytoju, internetinių aukcionų specialistu ar etatiniu parfumerinių grupių skelbimų „šukuotoju“. Kaip namų lentynose kvepalų kolekcionieriams skirta literatūra savo skaičiumi pradeda konkuruoti su normaliomis knygomis. Ir kaip kvepalai susikaupia ne tik tam skirtuose stalčiuose ar spintelėse, bet ir ten, kur neturėtų – netgi ant žemės miegamajame. Šeimos nariai pagaliau nustoja klausę „kam tau reikia tiek kvepalų?“, ir tik santūriai išklauso eilinę istoriją apie naujai atkeliavusią retenybę. Viskas nusistovi į gražią, kolekcionieriams įprastą kasdienybės rutiną, kuri visgi yra labai egzotiška stebint ją iš šalies.