Parfumeriniai 2019-ųjų akcentai
- Parfumeriniai 2019-ieji buvo turtingi daug kuo – ne tik naujais kvepalais. Tačiau norisi pradėti būtent nuo jų – geriausiai matomų, labiausiai mylimų, daugiausiai išdiskutuotų. Tikriausiai bekonkurencinis atvejis šiuo požiūriu buvo Gucci „Memoir dʼune odeur“. Įsiminė šių mados namų meno direktoriaus Alessandro Micheleʼės bei parfumerininko Alberto Morillas drąsa pateikti rinkai tokį neįprastą ir drąsų „ėjimą“ prieš srovę ir prieš visas madingiausias tendencijas. Užuot pirkėjams numetę dar vieną kokį nors saldų jauką, jie pirmą kartą parfumerijos istorijoje į priešakines gretas išstatė romaninę ramunėlę, padarydami ją modernios ir originalios kompozicijos ašimi. Taip liukso klasės parfumerijos gamintojai dabar nebesielgia, paprastai ieškoma kur kas saugesnių būdų pateikti kažką nauja. Tad jei ne kvėpinimuisi, tai bent susipažinimui paimti šiuos kvepalus į rankas yra būtina.
- „Penhaligonʼs“ su savo „Terrible Teddy“, „Liquides Imaginaires“ ir jų „Beaute du Diable“, klasikinio „Rochas“ kvapo „Moustache“ (bandžiau EDP versiją) atgaivinimas ar netgi popsinio infantiliško dizaino Moschino „Toy Boy“ nudžiugino labai skirtingomis ir savitomis pipirinių derinių interpretacijomis. Susidaro net labai gražus ir įvairus, atskiras pipirinis flangas. Pipirų, be abejo, buvo ir daugiau (pvz., kad ir naujasis Hermes „Twilly“ flankeris „Eau Poivree“ ir kt.), ir tai jau kvepia akivaizdžiu pasimėgavimu iš naujo atrandant šitą gražią, nepelnytai į šoną stumteltą natą. Šiuos kvapus reikia rodyti ne tik vyrams, bet ir nuo atominių rožių ir desertinių vanilių pervargusioms moterims. Reabilitaciniais tikslais 😊
- „Penhaligonʼs“ su savo „Terrible Teddy“, „Liquides Imaginaires“ ir jų „Beaute du Diable“, klasikinio „Rochas“ kvapo „Moustache“ (bandžiau EDP versiją) atgaivinimas ar netgi popsinio infantiliško dizaino Moschino „Toy Boy“ nudžiugino labai skirtingomis ir savitomis pipirinių derinių interpretacijomis. Susidaro net labai gražus ir įvairus, atskiras pipirinis flangas. Pipirų, be abejo, buvo ir daugiau (pvz., kad ir naujasis Hermes „Twilly“ flankeris „Eau Poivree“ ir kt.), ir tai jau kvepia akivaizdžiu pasimėgavimu iš naujo atrandant šitą gražią, nepelnytai į šoną stumteltą natą. Šiuos kvapus reikia rodyti ne tik vyrams, bet ir nuo atominių rožių ir desertinių vanilių pervargusioms moterims. Reabilitaciniais tikslais 😊
- Malonų įspūdį paliko „Dusita“ „Splendiris“. Netgi tiems, kas vengia bet kokių įmanomų vilkdalgio užuominų kvepaluose, šioji gali būti atradimas. Dėl to „kalta“ kvapioji našlaitė, su kuria vilkdalgis čia poruojamas ir sukuria darnią kilmingą sąjungą. Jei jos čia nebūtų, turėtume tiesiog dar vieną vilkdalgio aromatą, o šioji kompozicija yra gyvybinga, vibruojanti ir be galo jausminga. Uodi, ir jauti, kad nieko netrūksta, nieko ne per daug, visai, kaip geriausiuose klasikos pavyzdžiuose. Gražu.
- Dar vienas nustebinęs kūrinys – Laurent Mazzone „Infinite Definitive“. Kodėl nustebinęs? Nes žolinis kartumas, kuriuo pridengta gėlinė-vaisinė kvapo šerdis taip šviežiai ir naujai skamba, kad norisi vis uosti ir mėgautis. Kartumas šiandien nustumtas į paribius, jo auksiniai sėkmės laikai liko toli praeityje (prisiminkim pvz., galbaninį „Vent Verte“ ar Chanel No. 19), todėl toks modernus klasikinio skambesio „prikėlimas“ man atrodo labai vertas dėmesio. Beje, kaip ir Comme des Garcons „Copper“, kuris su variu, rodos, turi mažai ką bendro – tik vario spalvos flakoną ir reklaminę fotokampaniją. Pats kvapas, tuo tarpu, taip pat yra žalumos pliūpsnis, numaldomas bei nuraminamas tabako lapų terapija.
- Parfumerinės literatūros lentynų vertę kaip mat pakeltų naujasis Michaelo Edwardso albumas „Perfume Legends II“. Ne tik dėl kainos (apie 150 eur), bet ir dėl turinio. Pastarasis apima ištisą kvepalų epochą – nuo XIX a. pabaigos iki XXI a. pradžios. Kai pasirodė pirmasis šios knygos leidimas 1996 metais, autorius taip ir nenuleido akių nuo parfumerijos pasaulio ir akylai stebėjo jo pulsą. Tad šiemetė redakcija pasipildė 9 (sąlyginai) naujais kvepalais, tokiais, kaip „Portrait of a Lady“, „Timbuktu“, „Coco Mademoiselle“ ar „Jʼadore“. Knygos išskirtinumas tas, kad balsas suteikiamas patiems legendinių kvepalų kūrėjams, todėl visos užrašytos istorijos yra ne kažkieno interpretacijos, o prisiminimai iš pirmų lūpų. Gausu iliustracijų, reklamų, didelis dėmesys buteliukų dizaino kūrimui. Beje, atkreipkite dėmesį, ką skelbia knygos paantraštė – French Feminine Fragrances. Taip, tikrai – čia rasite tik prancūziškus ir tik moterims skirtus kvepalus. Nežinau, kaip jums, bet tęsinio su legendine vyriška parfumerija labai reikėtų.
- Šveicarų parfumerininko Andy Tauerio vizitas Vilniuje ir atviras, visiems prieinamas jo susitikimas su gerbėjais, man pačiai tapo tikru įkvėpimu organizuoti susibūrimus, kurių dėmesio centre būtų parfumerija kaip kultūra, kaip menas, kaip judėjimas. Tad pirmas žingsnis šiemet žengtas ir jau net spėta paėjėti į priekį – „Paskui nosį“ klubo vakarai, paskaitos ir Kvepalų dienos metu vykusios diskusijų sesijos tapo dar neišeskaluotu, bet plataus atgarsio sulaukusiu reiškiniu.
- Kvapo kaip medijos, kvapo kaip meno raiškos prasiskverbimas į tokią konservatyvią įstaigą, kaip Luvras (kalbu apie šiemet aštuonių parfumerininkų sukurtas uodžiamąsias kompozicijas aštuoniems ryškiausiems Luvro šedevrams) tapo svariu ir matomu instituciniu patvirtinimu – dabar jau niekas negali ginčytis, jog olfaktorija nėra lygiavertė pripažintoms klasikinėms meno formoms. Ir ne tik šiuolaikinio konceptualaus meno galerijose.
- Labai liūdna dėl Vilniaus Senamiestyje užsidariusios parfumerinės parduotuvės „Autent Parfume“, kuri veikė nuo 2011 metų ir turėjo atsivežusi įdomių, originalių gamintojų. Paskutines dienas skaičiuoja ir „Oze“ veikusi „Elité“ (paskutiniu metu tapusi parduotuvės „Egoistas“ dalimi), taip pat turėjusi to, kuo Lietuvoje neprekiavo niekas kitas. Smulkiam, „kameriniam“ verslui atlaikyti ne vaikiškai nusiteikusių ir nuolat alkanų stambiųjų rinkos žaidėjų konkurenciją – ne pagal jėgas. Tendencija, būdinga ne tik parfumerijos sričiai. Gaila.
- Dar vienas nustebinęs kūrinys – Laurent Mazzone „Infinite Definitive“. Kodėl nustebinęs? Nes žolinis kartumas, kuriuo pridengta gėlinė-vaisinė kvapo šerdis taip šviežiai ir naujai skamba, kad norisi vis uosti ir mėgautis. Kartumas šiandien nustumtas į paribius, jo auksiniai sėkmės laikai liko toli praeityje (prisiminkim pvz., galbaninį „Vent Verte“ ar Chanel No. 19), todėl toks modernus klasikinio skambesio „prikėlimas“ man atrodo labai vertas dėmesio. Beje, kaip ir Comme des Garcons „Copper“, kuris su variu, rodos, turi mažai ką bendro – tik vario spalvos flakoną ir reklaminę fotokampaniją. Pats kvapas, tuo tarpu, taip pat yra žalumos pliūpsnis, numaldomas bei nuraminamas tabako lapų terapija.
- Parfumerinės literatūros lentynų vertę kaip mat pakeltų naujasis Michaelo Edwardso albumas „Perfume Legends II“. Ne tik dėl kainos (apie 150 eur), bet ir dėl turinio. Pastarasis apima ištisą kvepalų epochą – nuo XIX a. pabaigos iki XXI a. pradžios. Kai pasirodė pirmasis šios knygos leidimas 1996 metais, autorius taip ir nenuleido akių nuo parfumerijos pasaulio ir akylai stebėjo jo pulsą. Tad šiemetė redakcija pasipildė 9 (sąlyginai) naujais kvepalais, tokiais, kaip „Portrait of a Lady“, „Timbuktu“, „Coco Mademoiselle“ ar „Jʼadore“. Knygos išskirtinumas tas, kad balsas suteikiamas patiems legendinių kvepalų kūrėjams, todėl visos užrašytos istorijos yra ne kažkieno interpretacijos, o prisiminimai iš pirmų lūpų. Gausu iliustracijų, reklamų, didelis dėmesys buteliukų dizaino kūrimui. Beje, atkreipkite dėmesį, ką skelbia knygos paantraštė – French Feminine Fragrances. Taip, tikrai – čia rasite tik prancūziškus ir tik moterims skirtus kvepalus. Nežinau, kaip jums, bet tęsinio su legendine vyriška parfumerija labai reikėtų.
- Šveicarų parfumerininko Andy Tauerio vizitas Vilniuje ir atviras, visiems prieinamas jo susitikimas su gerbėjais, man pačiai tapo tikru įkvėpimu organizuoti susibūrimus, kurių dėmesio centre būtų parfumerija kaip kultūra, kaip menas, kaip judėjimas. Tad pirmas žingsnis šiemet žengtas ir jau net spėta paėjėti į priekį – „Paskui nosį“ klubo vakarai, paskaitos ir Kvepalų dienos metu vykusios diskusijų sesijos tapo dar neišeskaluotu, bet plataus atgarsio sulaukusiu reiškiniu.
- Kvapo kaip medijos, kvapo kaip meno raiškos prasiskverbimas į tokią konservatyvią įstaigą, kaip Luvras (kalbu apie šiemet aštuonių parfumerininkų sukurtas uodžiamąsias kompozicijas aštuoniems ryškiausiems Luvro šedevrams) tapo svariu ir matomu instituciniu patvirtinimu – dabar jau niekas negali ginčytis, jog olfaktorija nėra lygiavertė pripažintoms klasikinėms meno formoms. Ir ne tik šiuolaikinio konceptualaus meno galerijose.
 |
| Jean Auguste Dominique Ingres, „Didžioji Odaliska“ (1814) |
- Labai liūdna dėl Vilniaus Senamiestyje užsidariusios parfumerinės parduotuvės „Autent Parfume“, kuri veikė nuo 2011 metų ir turėjo atsivežusi įdomių, originalių gamintojų. Paskutines dienas skaičiuoja ir „Oze“ veikusi „Elité“ (paskutiniu metu tapusi parduotuvės „Egoistas“ dalimi), taip pat turėjusi to, kuo Lietuvoje neprekiavo niekas kitas. Smulkiam, „kameriniam“ verslui atlaikyti ne vaikiškai nusiteikusių ir nuolat alkanų stambiųjų rinkos žaidėjų konkurenciją – ne pagal jėgas. Tendencija, būdinga ne tik parfumerijos sričiai. Gaila.
Comments
Post a Comment