Naktinis parfumistės košmaras, virtęs slogia realybe

Per visą savo, kaip parfumistės „karjerą“  - o ji prasidėjo prieš gerą dešimtmetį centrinėse Paryžiaus „Marionnaud“ ir „Sephora“ - nepamenu tokio keisto ir sunkaus laiko. Tokio slegiančio ir nardinančio į pilką begalinį liūdesį, primenantį nesibaigiantį lietuvišką rudens dangų. Per tą dešimtmetį spėjau priprasti prie nenormalaus kiekio naujų aromatų, kuris su laiku vis dar turi tendenciją augti. Pripratau prie dešimčių flankerių, kuriais užverčiamas koks vienas į istoriją jau įrašytas klasikos šedevras. Susitaikiau su faktu, jog liukso klasės parfumerija dabar yra panaši į beveidę apgailėtiną būtybę, visais įmanomais ir neįmanomais būdais besistengiančia atrodyti „jaunai, seksualiai ir patraukliai“. Tiesa, buvo ir puikių momentų. Krykštavau iš laimės, kai „nišinė“ parfumerija nedrąsiai augo, tvirtėjo ir, įgaudama vis didesnį (o dabar jau net ir nebesulaikomą) pagreitį, išsiskleidė visu savo jaunu grožiu. Maža to, netrukus ji atvyko ir į Vilnių bei pasklido po visą Lietuvą. Tiesa, kiek nusivyliau, kai tapo akivaizdu, jog ir jai, dažnai dar menine ar alternatyviąja vadinamai, nesvetimos banalios mainstreamo nuodėmės. Dabar ji net sugeba savo pagyvenusią ir patvirkusią, masėms parsiduodančią kolegę pranokti nepalyginamai labiau jaudinančiu išradingumu ir nežabotu azartu. O kaip gi kitaip pavadinti kone pernakt išdygstančius naujus vardus (brendus) su visiškai pilnu ir rinkai paruoštu „unikalių“ kvepalų portfeliu? Kuriame, beje, ne vienas ar du kuklūs buteliukai, o visa serija (mažiausiai su 5 skirtingais kvapais), išgimdyta uoliai plušančiame marketingo skyriuje. Bet čia tik žiedeliai, palyginus su tuo, kas yra tikroji parfumistės tragedija, pasireiškianti kaskart, kai išgirsti, jog „šitas kvapas išimamas iš prekybos“, „įvedami nauji kvapiųjų medžiagų suvaržymai“, „atnaujinama klasikinė formulė“, „senas flakonas keičiamas į naujo dizaino“... Ir dar ne pabaiga. Nes depresija dabar apima po kiekvieno apsilankymo gerų kvepalų parduotuvėje. Šitas, štai, aromatas - 520 eurų. Tikrai geras, nieko nepridursi. Anas, va – „tik“ 185. Ir tas visai nieko - kaip tik neturiu geros ambros. Iš jūsų - 140. 

Na gerai, to brangiausiojo flakonas iš baccarat krištolo, o kamštelis – paauksuotas. Ir ką? Išpurškusi kvepalus, buteliuką visada išmetu, o šį tektų laikyti spintoje dulkėms, nes gi paauksuotas. Ar suprantat, ką tai reiškia? Ar patyrėt? Tai reiškia kvepalų pirkimo pabaigą arba visišką krachą šeimos biudžetui. Rusų oligarchui aš jau per sena, o skirtis su vyru dėl iššvaistytų santaupų taip pat nenoriu. Lieka tik apverktina galimybė įsigyti po keletą mililitrų išsvajotųjų kvepalų pigiame kiniškos plastmasės atomaizeryje. Nevilioja, nes visada buvau iš tų, kuriems reikia estetiško pavidalo net ir kasdieninėje buityje. Be to, atomaizerių turinys greitai išgaruoja ir keičia kvapą, o juk tuos kelis brangius lašus taupytum ypatingiems atvejams. Ar yra kitų išeičių? Kol kas tokių nematau ir nesitikiu, nes nišinių parfumų kainos tiesiog eina (ir veda) iš proto. Teks susitaikyti su kvepalų spintos papildymais du kartus per metus (gimtadienio proga, per Kalėdas) ir nuolat jaučiamu parfumeriniu alkiu. Dar niekada nebuvo taip sunku būti parfumiste.