2015-uosius prisiminus

Palydint senuosius, pats laikas tradicinei šio tinklaraščio reziumė, atiduodančiai duoklę praėjusiems metams. Visus 2015-uosius su smalsumu stebėjau pasirodančius naujus kvepalus ir su dideliais lūkesčiais juos mėginau, su įdomumu sekiau pasaulines parfumerijos naujienas ir su apmaudu, kad negaliu aplankyti, skaičiau apie grandiozines parodas tolimuose užsieniuose. Ir nors visus šiuos metus nuo parfumerinio šurmulio buvau nusišalinusi sąmoningai, ne tai yra priežastis to, kad šiame tekste nebus jokių tendencijų įvardijimo. Gliancines tendencijas paprastai kurpia reklamistai ir užsakomųjų tekstų rašytojai, tuo tarpu realų vaizdą galima susidėlioti tiesiog pasidomėjus pardavimų statistika ir sudaromais populiariausių kvepalų 5-tukais ar 10-tukais (tarp kitko, turiu idėją mūsų parfumerijos parduotuvėms - kodėl gi neskyrus "garbės lentynos" visiems perkamiausiems, kaip tai yra daroma knygynuose? Tą bestselerių parodą visada ištyrinėju su didžiausiu malonumu - juk joje slypi tai, kuo būtent šiandien gyvena dauguma statistinių vartotojų. Būtų išties smagu stebėti kone gyvą Chanel No.5 kovą su, tarkim, kokiu nors Lancome "La vie est belle"; ar Frederic Malle "Portrait of a Lady" ir kurį nors iš Amouage). Taigi, neieškant jokių apibendrinimų, šiais metais buvo keletas blyksnių, į kuriuos toje niekaip neišsisklaidančioje flankerių ir beveidžių naujienų naktyje norėjosi eiti nesidairant. Laimei, trumpalaikiai mano nusukimai į kairę, uostant, pvz., naujausius Versace ar Hugo Boss ar pan., nieko iš esmės nekeičia ir nežeidžia - kaip pauosčiau, lygiai taip pat ir pamiršau. Tuo tarpu naujausi Hermes "Le jardin de Monsieur Li", kaip ir reikėjo tikėtis iš jų kūrėjo Jean'o Claude'o-Ellena'os, buvo verti daugiau nei vieno pauostymo. Nors jų pasakojama istorija yra apie meditacijai (ir jogai) idealius kiniškus sodus, mane sužavėjo kiek bendresnis įvaizdis - drėgmės ir karščio tandemas. Ir, tiesą sakant, kilęs ne iš perdėm dvasingų konotacijų, o atvirkščiai - iš labai kasdieniškos ir banalios dušo kabinos aplinkos. Ir nieko čia su savimi negaliu padaryti: citrusinio kinkanų kartumo ir jazminų medaus garas nukelia tiesiai į mano vaikystės vonią, kur tamsiai žaliu ir klampiu dilgėlių šampūnų trinkdavau plaukus. Bet, kita vertus, o kas gi galėtų ginčytis, kad kiniški sodai nėra patys gražiausi karštą vasaros dieną, po sunkios liūties, kas ir yra lygiai ta pati drėgmės ir karščio santuoka?

Šiemet pasirodę Miu Miu kvepalai dėmesį patraukė ne vien tik dėl fakto, kad tai yra pirmas šių mados namų kvapas, bet ir dėl flakono. Be jokių išlygų - tai geriausias metų dizainas. Spalvų žaismas, formų dermė, proporcijos, reljefas ir svoris, kartoninės dėžutės minimalizmas - viskas taip skoningai nemainstreamiška, kad ir pats kvapas nejučia įgauna daugiau vertės. O ir visai ne be reikalo, nes tokios emocionalios pakalnutės dar reikėtų paieškoti!


Atvirkštinę - atstūmimo - reakciją sukėlęs flakonas - Serge'o Lutenso riboto leidimo "L'eau froide" (parduodamas tik "SL" butike Paryžiuje) su dokumentiškai tikroviška komunistų simbolika, kuri, anot paties juodojo maestro, priverstų nusišypsoti kapitalizmą. Tiesmukumas ir pigus marketingistų triukas bet kokia kaina pelnyti dėmesį, pasirodo, būdingas ne tik jauniems ir tik pirmuosius žingsnius pradedantiems žengti gamintojams, bet ir seniai populiarumo pursluose besimaudantiems vardams. Šis "SL" ėjimas ir arti dešimties naujų kvapų vien pastaraisiais metais tarsi simboliškai iliustruoja visą šių dienų parfumerijos industriją, krečiamą "greičiau, daugiau, pelningiau" karštinės.



Memo "African Leather" buvo naujai atrastas odos aromatas, kuriuo turbūt vieninteliu galiu kvėpintis pati. Dauguma man žinomų odos interpretacijų yra per grubios, per kietos, pernelyg maskuliniškos ir primenančios kietus kerzinius batus, na o šioji taip gražiai ir komfortiškai suokia podraug su kardamonais ir cinamonais, kad iš to malonumo norisi išriesti nugarą kaip tam leopardui ant kvepalų flakono. Derinys netikėtas, bet kaip tik todėl išties originaliai ir meistriškai atskleidžiami nauji odos ir prieskonių tonai.

Tauer Perfumes "Sotto La Luna Tuberose" nustebino kvapo tikroviškumu, svoriu ir apimtimi. Kas bent kartą yra uodęs tuberozos absoliutą, tas lengvai gali įsivaizduoti šį žaliais aliejingais obertonais skambantį opusą. Bet atsargiai - tai išties toksiškų kvepalų kategorijai priklausąs kūrinys!

Lietuvos įvykių koncentratą, jei sekėte "Paskui nosį" visus metus, greičiausiai, jau įsivaizduojate. Be jokios abejonės, Ramunės Piekautaitės kvepalai buvo tas įvykis, kurį nutylėti būtų ne tai kad netaktiška, bet tiesiog nusikalstama. Tokios harmoningos dermės tarp dizainerės kuriamų kolekcijų ir paties gėlių pudra dvelkiančio Eau de Parfum galėtų pavydėti bet kuris iš pasaulinio garso couturier. Gerai padirbėta!

Na o visa kita - apie laukimą: naujų lietuviškų parfumerinių knygų, kurios turėtų pasirodyti artėjančios Knygų mugės metu, Egidijaus Dragūno ir "SEL" kvepalų (!!!), o gal ir dar kažko.

Comments

Popular Posts