Nepadorūs kvepalai N-18

Artėjant Valentino dienai (nors paskutinį kartą ją švenčiau gal prieš kokį dešimtmetį), visai į temą būtų parašyti apie kvepalus, ant kurių galima klijuoti etiketes su ženklu "N-18". Nors jie nėra iš erotinių prekių parduotuvės asortimento, kur visi parduodami buteliukai pažymėti kaip "feromoniniai", "afrodiziakiniai" ir pan., bet to nė nereikia - vien jų pavadinimai verčia raudonuoti, ką jau kalbėti apie asociacijas, kylančias juos pauosčius. Todėl verčiau tokiais kvepalais mėgautis savo buduare, ir, kad nekiltų bereikalingų pagundų, saugoti juos rakinamame komodos stalčiuje. O jei eiti su jais iš namų, tai nebent tik į kokios slaptos draugijos susirinkimą, panašų į tą, kokį matėme Stanley Kubricko juostoje "Plačiai užmerktos akys". Iš krūvos kvepalų atrinkau tik penkis, bet užtat tokius, kurie lengvai prieinami mūsų parduotuvėse ir kurie tikrai gali sukelti nepadorių ketinimų.

Visiškas nokautas - kvepalai Kinski Kinski. Betarpiškai ir labai asmeniškai priimantiems kvapus, jie gali būti nepakeliami ar net atstumiantys. Visai kaip ir pats beprotiškasis/genialusis Klausas Kinskis, kurio atminimui ir buvo sukurta ši begėdiškai purvina kvapų kompozicija (nekomercinio kino mėgėjams aiškinti, kas yra Kinskis, nereikia; kitiems gi pakaks įsivesti jo pavardę į google). Joje užuosite viską, ką galite jausti pritroškusiame niekada nepasisotinančio patino kambaryje. Smulkmeniškai nevardinsiu, geriau pauostykite, ir suprasite, apie ką aš. Tiesiog išties palieka įspūdį. Kažkur per vidurį užplūstanti vandens gaiva tarsi bando nuplauti šių kvepalų nuodėmingumą, bet veltui - kanapės ir muskusas čia nepermaldaujami ir galingesni už visa kitą. (Esu juos mačiusi "Panoramos" "Creme de la Creme" - paklauskite, gal dar turi).

"1740 Marquis de Sade" iš "Histoires de Parfums" - erotinis teatras/muziejus kvepalų flakone. Daug juodos odinės amunicijos, riebus raudono lūpdažio pėdsakas ant sujauktos patalynės ir viską slepiančios dulkėtos aksomo portjeros. Šitie kvepalai yra iškalbingas aksesuaras, kurio nešamą žinutę visi supras teisingai be didesnių pastangų. "Odinių" kvepalų kategorijoje "1740" užima vietą pačių ekspresyviausių ir jausmingiausių tarpe, nes kontrastas tarp itin tikroviškai (ir netgi truputį šiurpinančiai) atkurtos odos bei meilikaujančios saldžiabalsės vanilės šią kompoziciją daro kone apčiuopiamai tikrovišką. Kvepalai galėtų puikiai tarnauti antrąja oda ekscentriškoms asmenybėms, miegančioms dieną ir gyvenančioms naktimis.

Iliustracija iš Marquiso de Sade'o novelės "Žiustina", 1791

Jeigu apie Etat Libre d'Orange "Secretions Magnifiques" dabar girdite pirmą kartą, tai vistiek jiems netrukdo būti vieniems iš labiausiai komentuojamų kvepalų visame internete. Nepaisant tokio populiarumo, beveik didžioji dauguma komentatorių prisiekinėja niekada ir nė už ką gyvenime jais nesikvėpinsiantys. Ir tikrai - gerai pagalvojusi, nežinau kito tokio kvapo, kuris keltų TIEK emocijų, dažniausiai palydimų nekoordinuotais judesiais, garsiais šūksniais, kvatojimu ir kitais nerišliais garsais (panašią reakciją galite išvysti ir gyvai - žurnalistė Katie Puckrik savo youtube kanale pirmą kartą uosto "SM"). Nežinau, ar išdrįsite jais purkštis, bet pažinti šią pankišką kraujo, spermos, prakaito ir pieno kompoziciją verta bent jau savišvietos tikslais.

 

Labai taikliai Etat Libre d'Orange kvepalus "Putain des Palaces" įgarsina Serge'o Gainsbourg'o muzika ir poezija, persunktos nuodėmingo naktinio Paryžiaus gyvenimo garsais, skoniais, kvapais. Tad ir "Viešbučio kekšė" (taip verčiamas kvepalų pavadinimas, beje, inspiruotas šio šansono) talpina savyje tai, kas pamaldžias sielas verčia įžvelgti velnio gundymus ir stumia karštai atgailauti. Po itin storu švelniai apgaubiančios pudros sluoksniu čia slepiasi svetingai laukiančio, bet ne visai švaraus moteriško kūno žadami malonumai. Įtaigi kompozicija dėliojama iš labai skirtingų, bet darniai į vieną daiktą sugulančių veiksmo dalyvių: našlaičių glotnumas galinėjasi su odos šiurkštumu, ambros saldumas varžosi su imbiero aitrumu ir mandarino rūgštele. Beje, mano darytas eksperimentas, kai "Putain des Palaces" uodė žmonės, nežinantys šių kvepalų pavadinimo, įrodo ne ką kita, o juos kūrusios "nosies" Nathalie Feisthauer meistriškumą - apklaustieji tiksliai įvardijo aromate užšifruotas inspiracijas!

Su Jean Paul Gaultier "Le Male" susipažinau tuomet, kai prieš dešimt metų, vienoje iš Paryžiaus "Sephora" parduotuvių, netoli manęs stovėjęs ponas praskleidė savo švarką ir kokiais penkiais papurškimais lėtai ir užtikrintai juo išsikvėpino, nepamiršdamas nė pažastų. Iš pradžių pasibaisėjau tuo vaizdu, o kiek vėliau - ir greitai mane pasiekusiu kvapu. Taip, tai buvo saldžiai karstelėjusio vyriško prakaito tvaikas, ir ne - tas ponas nebuvo iš tų, kurie nesipraustų ir dvoktų. Jis TYČIA norėjo taip kvepėti. Vėliau supratau, kad būtent tai ir buvo tikrasis "Le Male". Kvepalai taikliai ir stipriai smūgiuoja moterų vaizduotę, iškart sugeriančią levandų-vanilės-mėtų-kumino eliksyrą taip, kaip patalynė sugeria joje gulėjusio mylimo vyro kūno kvapą. Ir netgi nesant šalia vyriškos draugijos, "Le Male" gali labai realiai sušildyti jaukiu ir stipriu apkabinimu. Žinot, kur slypi šių kvepalų unikalumas? Tame, kad švaros simbolis levanda paversta tokios kūniškos ir atvirai seksualios kompozicijos ašimi.