Lorenzo Villoresi „Yerbamate“ - arbata kitaip

Jau kuris laikas rytais užsiplikau moliūgėlį matės. Siurbčiodama šį „dievų gėrimą“, uodžiu ne tik iš kalabasos kylantį kvapnų garą, bet ir savo riešą, specialiai papuoštą šlakeliu Lorenzo Villoresi „Yerbamate“. Po tokio rutina tapusio gėrimo/uodimo ritualo, drąsiai galėčiau atlikti ir palyginamąją matės arbatos bei jos inspiruotų Lorenzo Villoresi kvepalų analizę. Bet šiuo konkrečiu atveju labiau tiktų žaidimas „Surask 10 skirtumų“. Juolab, kad ir pats „Yerbamate“ autorius aromatą priskyrė „Fantasy Fragrances“ serijai. Suprask, „žiūrėkite į tai laisviau ir neieškokite tiesioginių sąsajų“ (šis credo taikytinas turbūt didžiajai daliai parfumerijos, bet tokia pat didelė dalis parfumanų apie tai nuolat pamiršta). Nebent, galite įsivaizduoti besą laukinės Pietų Amerikos gamtos apsuptyje ir stebį archajišką indėnų arbatos gėrimo ritualą.


Taip pakaitomis prie nosies keliant tai riešą, tai bombilą, labai aiškiai ėmė kristalizuotis villoreziškosios „Yerbamate“ niuansai. Didelį pliusą galima žymėti už tai, kad kvapo viršūnėje išryškėja ne tradiciniai citrusai, o aitrus žolinis kartumas, sumišęs su rūkytomis slyvomis dvelkiančiu dūmeliu. Tuo tarpu citrusinis voratinklio plonumo „siūlelis“, apšlakstytas tamsaus medaus krislais, sužėri tik po valandos. To „siūlelio“ pasirodymo momentas - itin trumpalaikis ir nelengvai pastebimas. Tačiau būtent dėlto jis tampa tarytum inkliuzas, akimirksniu mano akyse pakeliantis kvepalų vertę ir suveikiantis kaip atsvara pradiniam kartumui. Kiek vėliau įvyksta dar viena, bet jau kur kas dramatiškesnė kvapo transformacija į gana saldžią, bet vis dar ryškiai žalią pudrą. Atminty kažkur sušmėžuoja Coty „Emeraude“ šešėlis...

Siūlau įsitikinti nuosava nosimi, kad rinkoje egzistuoja ne tik klasiškoji Elizabeth Arden „Green Tea“ ir dešimtys šios temos variacijų, pritaikytų masiniam skoniui. Priminsiu, kad mano mylimi Costume National 21 taip pat galėtų pasitarnauti įšventinimui į arbatos gurmanų ložę.


Comments

Popular Posts