Annick Goutal „Nuit Étoilée“, arba Kinas po žvaigždėmis

Man labai patinka kvepalai, kurie ne tik gerai kvepia, bet ir įtraukia į savotišką kino veiksmą. Uodi, ir tuo pat metu dalyvauji kvapo bei savo vaizduotės sukurtoje mizanscenoje. Kad ir kaip banaliai tai galėtų atrodyti, bet šiais metais išleistų Annick Goutal kvepalų „Nuit Étoilée“ („Žvaigždėta naktis“) pavadinimas ir ryški mėtinė jų pradžia mikliai pradeda misteriją apie vieną vasaros naktį kažkur užmiestyje. Be civilizaciją primenančių šviesų, garsų ir kvapų. Tarsi basomis eitum per rasotą vėsią žolę, kažkur šalia girdėtum upės tėkmę ir justum salsvai aitrų spygliuočių šiurenimą. Visai kaip iš oficialaus šių kvepalų presrelyzo (truputį net pyktelėjau, tiesą sakant).

Bet ne toks puikus tas vaizdinys, kiek subtili čia yra mane apžavėjusi mėta. Senoji „Mentafollia“ iš „Guerlain Aqua Allegoria“ serijos – pernelyg daug asociacijų su šaltmėtine dantų pasta. L’Occitane „Verdon“ kartu su Serge’o Lutenso „L’eau Froide“ – mėta nors ir gražiai atkurta, tačiau ji figūruoja itin ryškaus ozoninio akordo – kurį reikia tikrai mėgti, kad apskritai toleruotum – fone. Šią vasarą pas mus garsiai reklamuota Toni Guard „Mint“ – prėska ir beveidė. Na o „Nuit Étoilée“ kompozicijoje, kurios autorė – Annick Goutal namų mūza Isabelle Doyen, mėta yra tokia efemeriška ir diskretiška, kad neturėtų suerzinti nei vieno. Kaip ir greitai nuskriejančios citrusų natos, pakeičiamos sakuotos medienos šiluma. Ir jeigu ne saldus vanilinis tongapupių patalas, tai galėtum pamanyti, kad turi reikalą su klasikiniu vyrišku odekolonu! Visgi balansas tarp to, kas „moteriška“ ir to, kas „vyriška“, šioje kompozicijoje yra subtilus ir truputį primena klasiškąją „Mandragore“ (mėtos ir saldymedžio paralelės), netgi sodria flakonų spalva. 

„Nuit Étoilée“ idėjiškai pratęsia „Annick Goutal“ gamtos stichijų temą, šalia „Matin d'Orage“, „Eau du Ciel“, „Sables“, „Heure Exquise“ ar „Les Nuits d'Hadrien“. Belieka sulaukti tik „Eau de Soleil“, „Vent du Sud“ ar „Des pas sur la neige“ :))