Pierre Bénard: „Mėgaukitės jus supančiais kvapais!“

Su Grase gyvenančiu parfumerininku Pierre’u Bénard’u susipažinau pernai, jo viešnagės Lietuvoje metu. Tiesą sakant, tai buvo viena įdomiausių mano parfumerinių pažinčių. Jos dėka pamilau ir atradau tikrą tuberozos kvapą, kuris iki tol buvo kone pats nemylimiausias ingredientas visuose įmanomuose kvepaluose, ir dar daugybę kitų natūralių aromatų iš Pierre’o absoliutų kolekcijos, prie kurios egzempliorių gamybos jis tiesiogiai prisideda pats. Dar bendravome apie jo įkurtą „Osmoart“ asociaciją, kurios veikla tokia plati, kad reiktų atskiro teksto jos pristatymui, apie Grasą ir mėgstamus kvepalus...

Pierre’ai, papasakok, ką veiki Payan Bertrand įmonėje?
Oficialiai aš užimu parfumerininko pareigas ir specializuojuosi natūralių medžiagų srityje.
Užsakovams, parfumeriją gaminančioms firmoms iš viso pasaulio atrenku ir kuriu ypatingos kokybės eterinius aliejus bei kitus natūralius ekstraktus, tokius kaip konkretai ar absoliutai. Taip pat dalyvauju kuriant tradicines natūralias, ar sertifikuotas organines medžiagas. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti eliksyrus, tuos iki nuogumo išrengtus ir ištobulintus gamtos belaisvius, įeinančius į formules, skirtas nišinės parfumerijos gamintojams.
Man patinka būti šalia žaliavos, šalia ištakų; šalia to, kas pripildo nuostabiausius flakonus ir iškvėpina jus augalų siela bei žmogiškąja dvasia, kuri visam tam suteikia gimtį. Tai yra gýva, tai yra meilė. Šią aistrą išreiškia ir mūsų projektas, pavadintas „Terima Kasih“ (Indonezijoje tai reikštų „ačiū“).
Kartu su gamintojais, distiliuotojais, mes kuriame brangią žaliavą kvepalų gamybai – muskato riešutą, vetiveriją, pačiulį. Dėl pastarojo bendradarbiaujame su nevyriausybine organizacija Sumatros salos šiaurėje, Aceh regione, 2004 metais nukentėjusiame nuo smarkaus cunamio.
Olfaktorinėje kūryboje man patinka linearios sintetinės molekulės, prie kurių kokybės kontrolės aš prisidedu.
Taip pat aš tyrinėju natūralias medžiagas ir kvapus techninėmis analizės priemonėmis.
Mėgstu mokytis ir pasisemti įkvėpimo iš olfaktorinės kūrybos.
Aš kuriu.
Ar seniai dirbi šioje kompanijoje?
Jau ketveri metai. Einu jaunesniojo parfumerio pareigas. Iki meistro – dar ilgas kelias…
O kada buvo įkurta „Osmoart“?
2003-aisiais. Tais metais asociacija laimėjo Jaunimo iššūkių prizą už multisensorinį spektaklį.
Jos pavadinime susijungia „kvapai, spalvos ir garsai“, - tai ištrauka iš Charles’o Baudelaire’o poemos „Correspondances“ („Atitikmenys“).
Kas įkvėpė įkurti „Osmoart“ ir kas buvo tavo bendraminčiai?
„Osmoart“ inspiracija kilo iš įvairių tyrinėjimų... mokslinės ir poetinės lektūros... personažų...
Taip pat iš Michaëlio Moisseffo, alchemiko, kurio mokinys aš buvau. Šešerius metus dirbau su šiuo kvapų aistruoliu, vegetacinės biotechnologijos daktaru, „Asquali“ (hopi genties indėnams šis žodis reiškia „ačiū“) draugijoje, kurią jis įkūrė su savo žmona Jacqui Ledresseur. Jiedu man atvėrė savo aistrą kvapams, mokė kvapų kultūros. Įdomiose ir magiškose jų „Explorarôme“ vietose – kvapų sode, olfaktorinių parodų salėje, kvapų bibliotekoje ir olfaktorinių eksperimentinių tyrinėjimų laboratorijoje – aš sutikau naujas ir aistringas nosis.
Dar – Michelis Roudnitska, magas, atvėręs man Meno ir Kvapų vartus. Jo darbai ties kvapų ir vaizdų sinestezija tiesiogiai inspiravo „Osmoart“ įkūrimą, o jo filosofija yra nuolatinis mano paties įkvėpimo šaltinis. Šiandien, kai kurių parfumerių kūriniai pastūmėjo asociaciją naujiems siekiams. „Osmoart“ buvo ir išliks draugysčių ir susitikimų nuotykis.

Prancūzija turi senas parfumerijos tradicijas. Taigi, galime įsivaizduoti, kad tokių draugijų kaip „Osmoart“, egzistuoja ne viena.
Prancūzų parfumerijos istorija – šeimyninė, puoselėjanti tradicijas, romantiška. Jos centras yra Grase, su Monpeljė žiniomis ir Paryžiaus švytėjimu. Prancūzijoje ir kitur yra daugybė aistruolių, neleidžiančių išnykti kvapų ir kvepalų istorijai. Tai nuolatinis kultūrinių inspiracijų ir veiklos šaltinis, ir meninės refleksijos šia tema yra gausios. Esu įsitikinęs, kad tokių struktūrų kaip „Osmoart“, varomų olfaktorinio vektoriaus, egzistuoja ir daugiau.
Pagal vartotojų apklausas, 23% žmonių yra visiškai abejingi kvapams: jie nekreipia dėmesio į kvapus savo kasdienybėje, jie nesirenka dušo prausiklio pagal kvapą, t.y. kvapas neturi jokios įtakos jų emocijoms ar intelektui. Kaip tu galvoji, kodėl?
Nesu vartojimo, gundančio mūsų gyvenimus, testų žinovas. Vartotojų smegenims patarčiau užšaldyti laiką, - kaip parfumeris susikoncentruoja ties kvapu ar olfaktorine kūryba, - tam, kad atrastų ir pasinertų į savo prisiminimus ir kvapų pasaulio vaizduotę.
Kvapai kartais yra siejami su emocijomis, po jų lieka nostalgijos pėdsakas. Nuostabus su tuo susijęs oksimoronas – Arthuro Rimbaud „nematomos grožybės“ („splendeurs invisibles“). Kvapas mus įspėja apie pavojų, daro įtaką mūsų pasirinkimams, keičia elgesį, sužadina troškimus, kuria ateitį ir, po savęs palieka prisiminimų šleifą.
Mėgaukitės esamu momentu, mėgaukitės jus supančiais kvapais, būkite dėmesingi savo nosiai, praturtinkite savo olfaktorinę atmintį...
Ar mano paminėtąją situaciją galėtų pakeisti ankstyvas olfaktorinis ugdymas?
„Mokymasis, sąmoningas uodimas ir atminties ugdymas yra kvapų supratimo pagrindas“.
Mąstydamas apie uoslės lavinimą, vaikams organizuoju kvapų animacijas ir degustacijas, kad per žaidimą jie galėtų atrasti paslaptingą ir kerintį kvapų pasaulį.
Kvapai pakeitė mano gyvenimą. Jie mane mokė žinių, istorijos, geografijos, botanikos, gastronomijos, santykio tarp žmogaus ir gamtos... kaip ir dalykų, atveriančių protą pasauliui ir visatai. Manau, kad tai keičia situaciją...
„Osmoart“ veikla neįtikėtinai įvairiapusė: miesto švenčių „kvėpinimas“, edukacinės paskaitos, konferencijos, parodos, visokie išradimai (pvz., „kvepiančios dėžės“) ir t.t. Kas tau pačiam iš viso to artimiausia ir teikia daugiausiai džiaugsmo?
„Osmoart“ kuria efemeriją ir apskritai „žiūrovai“ galvoja, kad kvapus naudoti kaip meninį vektorių – gera idėja, nes šie yra kupini emocijų, įgalina keliauti po prisiminimus... tai yra tikras komunikacijos įrankis ir tai yra pozityvu.
Mūsų kūryba sukasi aplink „įsivaizdavimą“ ar „photosmiques“ (naujadaras, jungiantis du graikų k. žodžius – photos ir osmo, – Margot past.): tai yra tokie kubai, kuriuose susijungia vizualioji kūryba ir kvapų menas. Juos naudojame savo animacijoje ir mokant olfaktorijos, kadangi įsitikinome, jog jungtis „kvapas + vaizdas“ yra kur kas veiksmingesnė atpažinimo procesuose nei vien tik izoliuotas kvapas.
Tuo tarpu „videokvapai“ (naujadaras videodeurs, – Margot past.) yra vizualiuosius, olfaktorinius ir audiopojūčius sinchronizuojanti atmosfera. Mes ieškome papildomų dimensijų reginiams, siekiame juos praturtinti. Mūsų siekiamybė yra per šį jutiminį osmosą žiūrovą visiškai panardinti į tam tikras vietas, struktūras, medžiagas... Šitos terpės yra sukurtos skirtingų išraiškos priemonių – kvapų, spalvų ir garsų – ryšio pagrindu tam, kad dešimteriopai sustiprėtų emocijos ir būtų galima prasiskverbti į svajų ir magijos karalystę.
Jau daugiau nei dešimt metų aš kaskart nušvintu, patirdamas šitą gražų nuotykį, inspiruotą naujų olfaktorinių idėjų ir susitikimų. Mano meninė priemonė yra kvapas, ir jis ja liks. Šiandien užgimstantis troškimas – tai kvapų kūryba ir aš tikiuosi jį realizuoti.

Viena iš asociacijos veiklos sričių – „kvapų terapija“, į kurią kviečiate neregius ar sergančiuosius Alzhaimeriu. Ką tai jiems duoda?
Iš šių olfaktorinių projektų aš nesitikiu klinikinių rezultatų. Tiesiog dalinuosi savo aistra ir grįžtamasis ryšys dažnai būna pribloškiantis. Pavyzdžiui, užsiėmimus su autizmo sindromą turinčiais vaikais prisimenu kaip vieną iš sunkiausiai suvokiamų ir apibūdinamų patirčių, įsirėžusių mano atmintyje.
Kvapų degustacijos ir uostymo atradimų metu mokiniams ir jų auklėtojams duodavau uosti daugybę sudedamųjų kvapiųjų medžiagų – tarkim, citrusų: greipfruto, apelsino, citrinos (ar net kinkano!) tam, kad diferencijuoti jų kvapą, o taip pat ir spalvą... iš daržovių – pavyzdžiui, pankolio, kad atrasti jo žalią, anyžinį kvapą bei patirti kutenantį jo stiebų lytėjimo efektą... arba prieskoniai – cinamono žievė, kuri susmulkinta skleidžia saldų dvelksmą... Trumpai tariant, tai buvo įdomu, tačiau be žymesnio rezultato, iki to momento, kuomet daviau uosti kvepalų, persmelktų paprastu, saldainiams būdingu braškių kvapu. Būtent tą akimirką, paauglė, iki tol buvusi abejinga aplinkai ir sukaustyta nuolat besikartojančių bežodžių judesių, pratrūko dideliu džiaugsmu, o jos veidas nušvito plačia šypsena... Ne tik aš buvau apstulbęs, bet ir jos auklėtojai, kurie niekada iki tol nebuvo regėję jos troškimo komunikuoti. Pakartoję šią patirtį, sulaukėme identiško, sunkiai suvokiamo efekto. Susijaudinę, mes ją sveikinome ir dėkojome už šį jausmą...

Pierre, tu dalyvauji konferencijose, skirtose kvapų menui. Kas yra tokių renginių lankytojai?
Konferencijose dalyvauju ir kaip aktorius, ir kaip žiūrovas.
Praeitais metais, pirmą pavasario dieną, pradėjau „MIP ketvirtadienių“ ciklą („MIP“ – Musée International de la Parfumerie – Tarptautinis parfumerijos muziejus, - Margot past.), pristatydamas Asociaciją ir savo aspiracijas. Publika uodė siurrealistinius vaiduoklio ir žirafos kvapus. Rugpjūtį, Parfumerijos muziejaus soduose, įsikūrusiuose Mouans-Sartoux mieste, pradėjome konferenciją, skirtą jazminui ir jo aromatui. 2012 rugsėjį yra numatyta tuberozų tema. Lankytojų tarpe yra tiek profesionalų, tiek „parfumanų“. Tokia įvairovė praturtina, galiu jus tik paraginti sudalyvauti.
Kaip tu, žmogus, dirbantis su natūraliomis kvapiosiomis medžiagomis, žiūri į grynai sintetinius šiuolaikinės parfumerijos produktus?
Dirbu su brangiomis, sudėtingomis, įmantriomis, sunkiai prijaukinamomis natūraliomis medžiagomis. Natūralu, kad būna nuostabių atradimų. Sintetinės molekulės turi didelį potencialą, jos yra linijinės, lengvai prieinamos. Jos turėjo įtakos parfumerijos modernėjimui, industrinei revoliucijai. Jos leido išsaugoti nykstančias gyvūnų ir augalų rūšis. Šiandien natūralumas atrodo agresyvus žmogaus odai. Diskusijos čia plačios... turime rasti teisingą pusiausvyrą mūsų aplinkai ir ateities kartoms.
Kaip kvapai atėjo į tavo gyvenimą? Koks tavo pirmasis olfaktorinis prisiminimas?
Meilė kvapams į mano gyvenimą atėjo moterų dėka. Olfaktorinis ryšys tarp motinos ir vaiko yra galingas. Turiu paprastą prisiminimą apie „Heno de Pravia“ odekoloną, kurį mano seneliai parsivežė iš kelionės po Ispaniją. Šitas motinos ir šeimos kvapas susieja mus visus – vaikus, anūkus ir proanūkius. Jis kvepia kūdikyste. Mano močiutė Marija buvo įpratusi mus prausti ir kvėpinti šiuo odekolonu tualeto metu. Prisimenu jos odos kvapą. Ji niekada nesikvėpindavo.

Jaunystėje turėjusi puikius plaukus (kaip iš Baudelaire'o tekstų!), ji pasiduodavo mažam malonumui ir nusipirkdavo kirpyklose parduodamų „Coty“ kvepalų miniatiūrą. Prisimenu jos virtuvės kvapus... makaronus su pomidorais ir malta mėsa, daržovių troškinį, sekmadieninę paelją su žuvimi ir jūros gėrybėmis. Jos vyras, mano senelis, kvepėjo skutimosi putomis, o jo drabužiai – medžio pjuvenomis bei senovišku vašku, kuriais dvelkė dirbtuvė, kur jis gamindavo dovanų dėžutes. Jų dukros kvėpinosi gėlių šipru – Yves Saint Laurent „Rive Gauche“. Mano mama jį pakeitė į „Opium“, tvyrodavusį mūsų vonios kambaryje ir susimaišydavusį su pudros, pieštuko ir kremo kvapais. Iš paauglystės prisimenu savo sesers kvepalų kolekciją ir gundančių vyriškų kvepalų paieškas...
Šiandien aš esu meilingai suartėjęs su natūraliomis kvapiosiomis medžiagomis ir nišine parfumerija.
Mokausi kvapais rašyti savo istoriją. Rašalo kvapas, iš tų laikų, kai buvo rašoma plunksnakočiu... kiek gyvuliškas tanininis odos kvapas... Kartu su gėlių kvapais, tai vieni gražiausių mano vaikystės prisiminimų...
Pierre’ai, gyveni Grase, parfumerijos sostinėje. Papasakok, prašau, apie šį miestą ir jo miestiečius. Ar jie mėgsta kvėpintis? Kokiais kvepalais?
Grasas, „Grasso“, oksitanų Provanso dialektu reiškia žydintį miestą.
Šio „meno ir istorijos miesto“ apylinkės yra pavadintos šventųjų vardais, kaip ir juose esančios koplyčios, tačiau religijų, pažiūrų ir kultūrų įvairovė čia draugingai susimaišo.

Senovinė „Chiris“ gamykla, didžiulė gamybinė įmonė iš parfumerijos aukso amžiaus, buvo pavadinta „mečete“. Šiandien ji yra tapusi kultūrine erdve.
Švelnus klimatas Grasą apdovanojo heliotropizmu (populiacijos trauka dėl ypatingos saulėtų dienų gausos – Margot past.). Visų šalių gyventojai ir jų kvapai daro Grasą kvepiančiu kosmopolitišku miestu. O penkiasdešimt tūkstančių vietinių kvėpinasi jo istorijos kvepalais.
Ką rekomenduotum aplankyti Grase?
Grasas visada gyveno keturių metų laikų ritmu, gėlių ritmu.
Žiemos pradžioje, Tannerono masyvas apsipila geltonomis snaigėmis, skelbiančiomis mimozų (Acacia dealbata) sužydėjimą. Kai dieną sušildo saulė, kviečiu jus mąsliam poilsiui po šiomis akacijomis – atsivers nuostabūs vaizdai. Iš miestelio atsiveriančią panoramą pabrėš slėnis.

Kovo mėnesį, netoli Graso esančio Tourette sur Loup miestelio gyventojai rengia kvapiųjų našlaičių (Viola odorata) šventę; tam tikros jų rūšys – „Victoria“ ir „Parma“ – yra auginamos apylinkių parfumerijos gamybai.
Grase vykstanti tarptautinė rožių paroda „Exporose“, yra skirta gegužės rožių – šimtalapio erškėčio (Rosa centifolia) – derliui.
Būtina aplankyti kvepiančius regiono sodus. Pavasaris čia visada daro stebuklus.
Tarptautinis parfumerijos muziejus (Le Musée International de la Parfumerie), įsikūręs Graso miesto centre, Mouans-Sartoux miestelyje turi kvapiųjų augalų oranžeriją, kurią aš labai mėgstu ir kurią rekomenduoju aplankyti.
Rugpjūčio pradžioje, gėlių kovomis ir paradu švenčiama stambiažiedžių jazminaičių (Jasminum grandiflora) šventė ir jų vasaros derlius.
Kiti renginiai, pavyzdžiui, kongresas „Centifolia“ ar „Tarptautinis aromaterapijos ir medicininių augalų simpoziumas“ yra įdomūs profesionalams.
Visada tuo pačiu laikotarpiu, reiktų nutolti nuo jūros ir eiti pasivaikščioti link kalnų, po levandų laukus.
Magiški ir mėsingi tuberozų žiedai (Polianthes tuberosa) praneša apie rudens pradžią.
Jeigu jums patiko Patricko Süskindo knyga „Kvepalai“, paslampinėkite XVII a. senamiesčio skersgatviais. Galėčiau būti jūsų gidu...

Kokie kvepalai (ar gamintojas) yra tavo mėgstamiausi?
Mažoje krautuvėlėje, kvepalų bibliotekoje, radau savo olfaktorinę tapatybę. Esu tiesiog įsimylėjęs Lalique kūrinį „Encre Noire“. Tai elegantiškas vetiverijų mišinys, kaligrafiškai išrašytas méthyl-pamplemousse molekule, tai pusiausvyra tarp natūralumo ir sintetikos, atnaujinusios klasikinį medienos šeimos kodeksą, tai moderni, įmantri vetiverija.
Dėl šio netikėto atradimo mano smalsumą patraukė kiti šio krištolo ir kvepalų gamintojo kūriniai, pavyzdžiui, „Amethyst“, taip pat sukurti Nathalie Lorson.

O Lalique „Parfum“ dėka, susidomėjau Dominique’u Ropionu bei jo sudėtingais, paslaptingais ir jausmingais kūriniais. Priartėjau prie Kenzo „Jungle L’Elephant“, Thierry Mugler „Alien“ ir prie kvapiųjų medžiagų „Editions Frederic Malle“ kūriniuose „Carnal Flower“, „Vetiver Extraordinaire“, „Portrait Of A Lady“, „Fleur De Cassie“... Šios olfaktorinės interpretacijos leido man susitikti su juo bei kitais žymiais parfumeriais praeitų metų lapkritį Barselonoje, pristatant mūsų indonezietiškąjį projektą „Terima Kasih“.
Ačiū už pokalbį!
Skiriu šį interviu Dee, moteriai, kurią myliu. Ji yra aistringa kvepalų mylėtoja iš Lietuvos.

Comments

  1. Ačiū, Margot! Dar vienas Tavo puikus interviu su įdomiu žmogumi.

    ReplyDelete
  2. Sveikinu, Margot! - koks puikus interviu!

    ReplyDelete

Post a Comment

Popular Posts