Knygos kvapas
Niekada nerašau „proginių“ tekstų konkretiems įvykiams. Bet kadangi prasideda Knygų mugė, o ant mano darbo stalo guli ne tik jau įpusėta skaityti J.-C. Carrière / U. Eco knyga „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, bet ir du pirmieji „Amouage“ parfumerijos namų šedevrai iš „Library“ kolekcijos, tiesiog negaliu ignoruoti tokio įkvepiančio sutapimo knygų tema.
Kalbant apie knygų kvapą, nė nereikia būti užkietėjusiu bibliofilu, kad suvoktum, kaip skirtingai jos gali (ne)kvepėti ir kokią įdomią informaciją tuo kvapu koduoti. Pamenu, vaikystėje užlipus į mano dėdės Kazimiero palėpę, kurioje jis ne tik gyveno, bet ir kaupė krūvas knygų, užklupdavo salsvas tabaku ir pelėsiu permirkusio popieriaus kvapas. Iš bibliotekos parsineštos knygos – vėl kiekviena su savo skirtingomis užuodžiamomis istorijomis, kurių kartais net nesinori plėtoti. Knyga ir jos kvapas – nedalomas vienis. Tą iliustruoja ir ganėtinai komiškas momentas iš mūsų realybės – rinkoje atsiradus elektroninėms skaityklėms, greitai buvo susizgribta, kad dar yra kur tobulėti. Netrukus į prekybą paleistas ir aerozolis „Smell of books“, skirtas tobulai knygos skaitymo iliuzijai susikurti. Tiesiog genialu! :)
Grįžtant prie „Amouage“ ir paeiliui uodžiant „The Library Collection“ „Opus I“ ir „Opus II“, išnyra skirtingi knygos būties pavidalai. Pirmasis jų, „Opus I“ – tai antikvariatas su saldžiai gelsvą dūlėjimo kvapą skleidžiančiais šimtamečiais leidiniais. Sodrus, ryškus ir egzotiškas aromatas (kvapiosios kanangos benefisas!), gilus ir daugiabriaunis, drąsiai lygintinas su parfumerijos klasikos šedevrais. Man jis yra tiesiog dieviškas dulkėtų geltonų puslapių atkartojimas. Tikriausiai, panašiai turėtų kvepėti ir Timbuktu biblioteka, su juodaodžiais jos darbuotojais, kūną puoselėjančiais pikantiškais aliejais ir prižiūrinčiais XII amžiaus rankraščius!
Tuo tarpu „Opus II“ šalia jo - tarsi oda šalia aksomo. Knygų kolekcionieriaus, laiką leidžiančio klasikiniais odiniais baldais apstatytame kabinete, kvepalai. Ne nuodėmė juos būtų pasiūlyti ir pačiam Umberto Eco ar kitam solidžiam intelektualui (tik jokiu būdu ne prasimušėliui naujajam turtuoliui, investuojančiam į senovines knygas tik dėl jų grožio lentynose!), gebančiam adekvačiai įvertinti tikrus dalykus. Tai vyriškas kvapas. Santūrus ir solidus, kaip levandos, kedro ir absento derinys.
Dabar galvoju, kad geros knygos svaigina tokia pat galinga jėga, kaip ir geri kvepalai. Maloni priklausomybė, leidžianti mėgautis retų eksponatų medžiotojo, kaupėjo ar tiesiog vartotojo-hedonisto rolėmis. Iki pasimatymo Knygų mugėje ;)
Kalbant apie knygų kvapą, nė nereikia būti užkietėjusiu bibliofilu, kad suvoktum, kaip skirtingai jos gali (ne)kvepėti ir kokią įdomią informaciją tuo kvapu koduoti. Pamenu, vaikystėje užlipus į mano dėdės Kazimiero palėpę, kurioje jis ne tik gyveno, bet ir kaupė krūvas knygų, užklupdavo salsvas tabaku ir pelėsiu permirkusio popieriaus kvapas. Iš bibliotekos parsineštos knygos – vėl kiekviena su savo skirtingomis užuodžiamomis istorijomis, kurių kartais net nesinori plėtoti. Knyga ir jos kvapas – nedalomas vienis. Tą iliustruoja ir ganėtinai komiškas momentas iš mūsų realybės – rinkoje atsiradus elektroninėms skaityklėms, greitai buvo susizgribta, kad dar yra kur tobulėti. Netrukus į prekybą paleistas ir aerozolis „Smell of books“, skirtas tobulai knygos skaitymo iliuzijai susikurti. Tiesiog genialu! :)
Grįžtant prie „Amouage“ ir paeiliui uodžiant „The Library Collection“ „Opus I“ ir „Opus II“, išnyra skirtingi knygos būties pavidalai. Pirmasis jų, „Opus I“ – tai antikvariatas su saldžiai gelsvą dūlėjimo kvapą skleidžiančiais šimtamečiais leidiniais. Sodrus, ryškus ir egzotiškas aromatas (kvapiosios kanangos benefisas!), gilus ir daugiabriaunis, drąsiai lygintinas su parfumerijos klasikos šedevrais. Man jis yra tiesiog dieviškas dulkėtų geltonų puslapių atkartojimas. Tikriausiai, panašiai turėtų kvepėti ir Timbuktu biblioteka, su juodaodžiais jos darbuotojais, kūną puoselėjančiais pikantiškais aliejais ir prižiūrinčiais XII amžiaus rankraščius!
Tuo tarpu „Opus II“ šalia jo - tarsi oda šalia aksomo. Knygų kolekcionieriaus, laiką leidžiančio klasikiniais odiniais baldais apstatytame kabinete, kvepalai. Ne nuodėmė juos būtų pasiūlyti ir pačiam Umberto Eco ar kitam solidžiam intelektualui (tik jokiu būdu ne prasimušėliui naujajam turtuoliui, investuojančiam į senovines knygas tik dėl jų grožio lentynose!), gebančiam adekvačiai įvertinti tikrus dalykus. Tai vyriškas kvapas. Santūrus ir solidus, kaip levandos, kedro ir absento derinys.
Dabar galvoju, kad geros knygos svaigina tokia pat galinga jėga, kaip ir geri kvepalai. Maloni priklausomybė, leidžianti mėgautis retų eksponatų medžiotojo, kaupėjo ar tiesiog vartotojo-hedonisto rolėmis. Iki pasimatymo Knygų mugėje ;)
Pritariu, OPUS I, visiskai dieviskas :) pats idomiausias is Library colekcijos.
ReplyDeleteAš pati susipažinusi tik su trimis pirmaisiais Opusais, todėl baisiai intriguoja IV, ir ypač V - labai įdomios pasirodė pranešimuose pristatomos jų inspiracijos.
ReplyDelete