Kornelija Česonytė: „Kvapas – būdas patirti pasaulį“

Man visada maga pakalbinti žmones, kurių kasdienybė pilna kvapų. Menotyrininkė Kornelija Česonytė – kaip tik viena tokių. Dar daugiau – kvapų pasaulio tyrinėjimas yra tapęs šios jaunos moters gyvenimo būdu ir studijų objektu. Savo olfaktoriniais atradimais, įkvėpimais, meno akcijomis, workshopais Kornelija dalijasi ir su plačiąja visuomene. Neseniai Vilniuje eksponuoti menininkės Sissel Tolaas kurti kvapai buvo tik vienas iš jos organizuotų renginių – besidomintys parfumerija puikiai prisimins ir „Smilkalų klausymą“, „Rožių sodą“ ar Pakruojo dvare vykusią kvapų parodą...

Kornelija, papasakok, prašau, apie savo olfaktorinę veiklą: kaip ir kada į tai atėjai, kur to mokeisi ir mokaisi?
Negalėčiau papasakoti nuostabių istorijų apie tai, kaip nuo kūdikystės buvau dėmesinga kvapams ar juos kūriau, kad pasaulį „mačiau“ tik uosle ar kad mano proprosenelis tyrinėjo augalus ir kvapus bei perdavė man slaptas žinias kartu su ypatingu gebėjimu uosti. Ką padarysi, ne visos kvapų ir žmonių istorijos yra įdomios.
Man svarbiausia buvo išmokti atidos kvapui, žengti žingsnį į šoną nuo dabar taip pasklidusios kvapų adoracijos: suraukti antakius, suabejoti, pasitrinti nosį. Ne tik išuostyti visus Luca’os Turino ar Chandlerio Burro aukščiausiais balais įvertintus kvepalus ar kontempliuoti retus kvapus, bet ir juos kolekcionuoti.
Aš mokausi skaitydama Bibliją ir ieškodama, kas joje rašoma apie kvapus, analizuodama kalbos ir kvapo santykį, bendraudama su menininkais, kurie kvapą yra pasirinkę kaip mediją. Studijuoju šventųjų, apdovanotų malone kvepėti pačiais nuostabiausiais aromatais, gyvenimus. O kur dar kvapų ceremonijos Kinijoje ir Japonijoje, smilkalai katalikų ir stačiatikių bažnyčiose bei sudėtinga viso to istorija...
Mane labai trikdo pramogos kategorijos kvepalų ar tiesiog kvapų pasaulyje, nes man tai – dar vienas būdas patirti pasaulį, stebėti, pažinti save. Kartais aš atsileidžiu ir išsikvėpinu bažnyčios kvapo aromatu, vietoje to, kad praleisčiau joje daugiau laiko. Tikrų tikriausia simuliacija tie mano kvepalai, ir tai aš vadinu žaidimu, niekuo daugiau.

Foto: © Aidas Valentinavičius

Kaip atrandi tokius menininkus kaip Sissel Tolaas? Koks pačios santykis su šiais žmonėmis – kaip su bendraminčiais, kolegomis, o gal kaip su įprastinės kultūros užribiuose kuriančiais keistuoliais?
Pagal išsilavinimą esu menotyrininkė ir mano gyvenime yra daug meno – mano namai užversti lankytų parodų bilietėliais, meno albumais, kūriniais ant sienų, kultūros periodika. Bet ką tai reiškia? Ogi tai, kad laikas nuo laiko įžengiu į meno balutę kur tarpuvartyje, kartais – ir basomis. Susipažinimo istorijų yra įvairių ir jos labai paprastos, bet reikalaujančios daug pastangų bei atkaklumo.
Nežinau, ką vadini įprastine kultūra ir nežinau, koks tas mano santykis su jais, galiu tik neapdairiai pareflektuoti ta tema: einu su dideliu nuoširdumu, padėka ir tikslu lavintis bei persiųsti šią žinią tiems, kuriems tai irgi įdomu.
Sissel Tolaas yra ne vyraujanti nuomonė, ne mainstrymas, todėl ji tokia svarbi ir įdomi. O Lietuvoje galima žaisti tik populiariąja kultūra, nors gal nieko čia baisaus. Svarbiausia daryti tai, kas tau įdomu, ir nesinerti iš kailio. O dabar jus visai supainiosiu – ši menininkė yra viena garsiausių šiuolaikinių menininkių!

Foto: Sissel Tolaas

Lankiausi ir aš Sissel Tolaas kvapų „terapijos“ vakare. Ir jei atvirai, tai tiksliau – „šoko terapijos“. Nežinau, kaip visa tai būčiau uodusi, jei nebūčiau žinojusi, kur einu, bet dabar... tikriausiai pirmą kartą gyvenime stengiausi, kad bloteriai neprisiliestų prie mano drabužių ir kūno. Kornelija, gal aš būsiu praleidusi pro ausis, tačiau kokiu tikslu mėginami atkurti tie realybėje egzistuojantys (čia gaunasi tarsi savotiškas parfumerinis readymades :) ir labai proziški kvapai. Nebuvusiems pasigirsiu, kad uodžiau mėsinės kvapą, autoavarijoje partrenkto gyvūno palaikus, dūmus, žemę, burnos, gėrusios brangų vyną, baimės prakaito kvapus.
Na taip, Sissel Tolaas yra tikrai ypatinga menininkė, sugebanti išjudinti ir išskrosti olfaktorinę kasdienybę. Būtent tas išjudinimas man yra vienas svarbesnių dalykų kvapuose ir apskritai mene. Atvirai sakant, Vilniaus renginiui Sissel paprašiau parinkti labiausiai šokiruojančius kvapus, o tai yra nevienareikšmis dalykas. Visų pirma, sukuriant nuostabą galima gana greitai pasiekti efektą ir atkreipti dėmesį. Olfaktorinis gyvenimas Vilniuje ir visoje Lietuvoje yra gan skurdus, išskyrus kelias vietas („Kvapų namai“, „Visokių daiktų krautuvėlė“), kuriose vyksta kūrybinės dirbtuvės, paskaitos, susitikimai. Nekalbu čia apie keliolika įspūdingų kvepiančių ar smirdinčių vietų, kurias tiesiog būtina aplankyti. Visų antra, neprašiau Sissel tų subtilesnių kvapų, kuriems, manau, esame dar nepasiruošę (bent jau didžioji dauguma). Bet tikrai, pažadu, jie pasieks Vilnių.
Taip kad nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad Sissel vaikštinėja tik aštriais kampais. Ji – tyrėja. Jos sukurtų kvapų spektras yra išties platus. Už šokiruojančio pavadinimo ar ilgam nosyje užstrigusio kvapo dažnai slepiasi begalinė istorija: kas, kaip ir kodėl. Ši menininkė, gyvenanti įspūdingai stilingą ir prabangų gyvenimą, užsiima tikrai rimtais bandymais suvokti komunikaciją, ryšius tarp žmogaus ir kvapo, olfaktorinius istorijos vingius. Ji yra viena iš tų, į kurią remiasi gan didelė dalis šiuolaikinio olfaktorinio pasaulio. Nepažinti jos kvapų, manyčiau, reiškia būti analfabetu kvapų ir kvepalų sferoje. Svarbiausia – Sissel Tolaas yra viena iš tų, kurie nebijo kalbėti. Nors man patinka tas mitų kupinas parfumerinis pasaulis, už kurio dažnai nieko nėra.
O Lietuvos olfaktorinis diskursas – labai tylus bei dažnai melagingas, ir iki realybės prisikasti yra sunku. Mėginimas tai sukurti ar atkurti – visos šiuolaikinės parfumerijos esmė. Šios menininkės tikslas yra pažvelgti, užuosti realybę, ją atkurti (kiek tai įmanoma) ir parodyti mums. „Štai taip kvepia tas ir anas“, „eikite į realybę ir pauostykite, nes tai yra informacija“ – tai jos intencijos. O ką užuodžiame mes ir ką apie tai galvojame – mūsų reikalas. Man tai reiškia vieną, o tau – kita. Taigi labai siūlau asmeniškai permąstyti Sissel Tolaas kūrinius, ką jie kalba, ką sujudina ir kokius klausimus kelia. Baisiausias šiuo metu vykstantis dalykas, ne tik kvapų pasaulyje, yra pramoginis visa ko aspektas. Štai atėjote jūs į kvapų parodą, parduotuvę ir tiesiog pasismaginote uosdami įvairiausias aromatų variacijas. Nei klausimų, nei pastabų, – tiesiog tokia pramogos forma. Kuriam laikui jus užpildanti, sukelianti vieną kitą jausmą. Aš neteigiu, kad kvapai negali būti pramoga, aš tik sakau, kad laikas suprasti, kad yra uoslės/kvapų menas, yra menininkų, yra kūrinių. Nebūtinai galima „pažvengti“ iš kojinių kvapo. Nebūtinai. O jeigu pajausti, kad kvapas turi dar ir poveikį... Per Trijų Karalių šventę už auką bažnyčioje gaunate smilkalų. Kaip manote, kodėl?

Man daugiau kilo klausimų nei atsakymų. Blogas kvapas juk egzistuoja ne veltui – dažniausiai jis mus įspėja galbūt apie gresiantį pavojų (pavyzdžiui, aitrūs degančių daiktų dūmai, specifinis nemalonus nuodingų cheminių medžiagų kvapas), signalizuoja apie tai, jog nelabai „kvepiantis“ maistas yra galbūt sugedęs, o, tarkim, nemalonus burnos kvapas informuoja, jog laikas apsilankyti pas stomatologą ar gastroenterologą. Visa tai yra ne veltui ir gyvybiškai reikalinga, – tiesiog dėl mūsų pačių gerovės ar net išlikimo. Bandau įsivaizduoti, kaip pasikeistų realybė, jeigu supuvę kiaušiniai mums staiga imtų kvepėti ar bent jau nesmirdėtų, ko ir siekia (t. y. neigiamos reakcijos į kvapus pašalinimo) Sissel Tolaas. Ar bandei tokią situaciją pakontempliuoti?
Geras klausimas. Sissel kalba ne apie tai, kad sėdėdami kažkur Toskanoje šezlonge su malonumu uostytume supuvusį kiaušinį. Ji kalba apie tai, kad visi kvapai yra informacija, ir tik klausimas, ką mes su ja darome. Sissel neieško estetinės dimensijos „bloguose“ kvapuose, ji tiesiog siūlo juos išmokti užuosti ir žinoti, ką jie kalba. Ji siūlo nesibaidyti „natūralių“ kvapų, ir iškart kelia klausimą, kas yra natūralumas. Menininkė klausia, abejoja ir siūlo, o ne teigia, bruka ir atsako. Ji jaučia skirtumus tarp natūralaus ir sintetinio aromato, žino, kokį derinį gali duoti ant skirtingų medžiagų užpurkšti kvepalai, šypsosi žinodama, ką valgiau pusryčiams ir ar dažnai valau katino „tualetą“. Ir tu visiškai teisi, kad kvapai – tai išgyvenimas.
O jai būtinai reikėjo ramiai išmokti uosti ir kojines, ir visus kitus kvapus, kad galėtų kurti, kad keistų savo gyvenimą ir parodytų mums, kad viskas gali būti kitaip. Gal realiau? Bet ji sako, kad jai nėra blogų kvapų. Įdomu, tiesa?

Foto: © Aidas Valentinavičius

Ar tau neatrodo, kad Sissel pozicija – tai tarsi netiesioginis siūlymas išvalyti aplinką nuo aromatų, kuriuos yra sukūręs žmogus? Bet juk gera ir tikra parfumerija yra toks įkvepiantis menas!
Oi, ne, ji pati labai daug kuria ir pati yra žmogus. Ir kuria ji ne tik parodoms bei tokiems smalsuoliams, kaip aš. Sissel bendradarbiauja su labai žinomomis kompanijomis, kvapų institutais ir pan. Ji sako: sužinok, kaip tu pats kvepi, kaip kvepia realybė (kokia ji bebūtų), pažink tuos paviršius ir turinius, ir tik tada kvėpinkis ir kvėpink.
Būtumėt uostę jos sukurtus miestų kvapus – puikiausi parfumeriniai kūriniai!
Bet ji tuo pačiu teigia, kad mes visi kvėpinamės gan vienodai, nors mūsų pačių asmeninis kvapas yra labai unikalus ir įdomus. Kai jos paklausia, ar galima būtų kvėpintis jos sukurtais kūriniais, ji atšauna – o kodėl gi ne? Ji – už laisvę rinktis, bet savo kūriniais provokuoja klausimus ir žadina mūsų dėmesingumą.

Vakaro metu uoslę pasiūlei atšviežinti pauostant savo pažastis. Iki šiol žinojau tik kavos pupelių metodą :D
Uostyti save, o dar pažastis – tai toks nemoralus dalykas mūsų visuomenėje, tačiau parfumerijos pasaulyje – tai labai normalu ir, turbūt, privaloma. Daugelis parfumerių taip darė ir daro, ir jų mokiniai seka šiuo romantišku gestu, kuris daugeliui gali sukelti šoką. Pažastis – labai gražus dalykas, o šios paslėptos vietos kvapas itin artimai jus supažindina su jos savininke ar savininku. Aš pati negaliu žiūrėti į pupeles visose tose parfumerijos parduotuvėse.

Kornelija, ar tave domina šiuolaikinė parfumerija? Pati kvėpiniesi? Jei taip, tai kuo?
Žinoma, kad domina. Domina ir klasikinė, ir senoji, bet, kad jau klausi apie šiuolaikinę... Kuo toliau, tuo mažiau kvėpinuosi. Jaučiuosi nepatogiai, nes braunuosi į kito žmogaus erdvę. Bet su kvapomanais smagu susitikti pasikvėpinus – būna nuo ko pradėti pokalbį. O šiuolaikine parfumerija domėtis man norisi, nes tai yra labai charakteringas visos šiuolaikinės kultūros ar postmodernistinės epochos simptomas. Štai šį sekmadienį netyčia patekau į lenkiškas mišias, o jose – visi išsikvėpinę! Man tai buvo nuostabus atradimas.

Galbūt teko bendrauti ne tik su laisvamaniais kvapų menininkais, bet ir su kvapomanams gerai žinomais parfumeriais, taip vadinamomis „nosimis“?
O kuo skiriasi laisvamanis ir parfumeris? Kad vienas turėjo senelį parfumerį, o kitas – ne? Kad apie vieną daugiau rašoma, o apie kitą – ne? Daugelis „laisvamanių kvapų menininkų“ yra baigę rimtus parfumerinius mokslus ir prisideda prie mūsų uostomų GARSIŲ kvapų kūrimo. Tik ne visi yra žvaigždės.
Neseniai susipažinau su menotyrininke, kuri dirba tik kvapų srityje ir bendradarbiauja su viena garsia kvapų ir skonių laboratorija kaip kūrėja. Pasaulis susimaišė, persimaišė. Galima vis dar tikėti šiuolaikinio parfumerio autoritetu ar jo nenugriaunama figūra hierarchinėje aromatų piramidėje, bet aš tokių vilčių ar minčių nebeturiu. Klasika ir senove aš tikiu. Na gerai, tikrai yra keli labai autentiški atvejai, kuomet mitas yra ne sukurtas, o gimęs natūraliai, jeigu galiu vartoti šią sąvoką.
O su keliomis „nosimis“ esu susipažinusi, bet jie nespindi mūsų žurnaluose ir nėra labai žinomi. Nespindi, nešviečia, nerėkia labai daug paslaptingų, neįtikėtinų ir geriausių daiktų, reiškinių, dalykų – nes tokie dėsniai, ir aš labai tuo žaviuosi. Ir Lietuvoj yra tokių nerealių dalykų, apie kuriuos niekas nerašo. Neseniai šia tema kalbėjausi su fantastiškus dalykus darančiais žmonėmis ir klausiau jų, ar jie norėtų, kad apie juos daugiau kas žinotų. Jie nenorėjo. Tad ir saugau tą jų kvepiančią, šilkais prisidengusią paslaptį, kurią atranda tik tie, kurie labai ieško.

Minėjai, kad šiuo metu daug visko uostai. Ką būtent?
Muziejus, galerijas. Reprezentacines erdves, į kurių oficiozinį baltą ar raudoną rūbą liejasi mėlyna rašalo dėmė – „nereprezentatyvūs“ kvapai. Bažnyčias. Žmonių, kurie dirba su kvapais, namus. Vero Kern kvapus, Le Labo ir Serge Lutens „Muscs Koublaï Khän“. Iš natūralių – gauruotąjį švitrūną, agarmedį, bebrų sruoglius, TIKRĄ ambrą. Ir dar kelis dalykus, bet neprašykit, kad papasakočiau daugiau.

Vilnius ir Amsterdamas (šiuo metu ten gyveni, tiesa?), – abi sostines tu gerai pažįsti. Papasakok, prašau, kaip skiriasi jų olfaktoriniai peizažai ir kuris jų šiuo požiūriu tau yra išraiškingesnis?
Nežinau, kur gyvenu. Vieną dieną – ten, o kitą – jau kitur. Visomis prasmėmis. Amsterdame daug maisto, senovės ir drėgmės kvapų. Vilniuje man labai patinka miegamųjų rajonų kvapai. Visur gali rasti visko. Gal, skirtingai nuo Amsterdamo, Vilniuje ne taip dažnai užuosi marihuaną ar labai senų antikvarinių parduotuvių kvapus: medį, dulkes, kažkokius rytietiškus prieskonius.

O kaip šių miestų gyventojų kvapai?
Ta Amsterdamo dalis, kurioje aš gyvenu, yra labai „turistiška“, todėl žmonės kvepia visu parfumerinės parduotuvės asortimentu. Tokiame mieste labai sunku išsiskirti – galbūt todėl žmonės tiesiog rėkte rėkia kvapais. Ir aš tuo labai mėgaujuos: beprotiškai saldžios kompozicijos, okeano alsavimo nevykę substitutai. Kaip popmenas – lyg ir šlykštu, pernelyg koloristiška, banalu, bet taip traukia, taip smalsu! O štai užsipurškusi gerą dozę kokio Bvlgari „Black“, skinuosi kelią.
Neseniai vienai parfumerei norėjau padovanoti kvepiančių gėlių ir sugalvojau nueiti ne į mano mėgstamą sodininkų parduotuvę, bet į turgų. Ten kvepiančių gėlių nebuvo, tačiau vienas itin šmaikštus olandas leidosi su manimi į diskusijas ir išaiškino, kodėl jie neturi kvepiančių gėlių... – jos trumpiau gyvena. Galiausiai ištraukė mano mėgstamų lelijų, kurių kvapo visi taip bijo.
Išplaukus iš turistinės upės, atsiranda puiki galimybė užuosti antikvariatuose dulkančius žmonių kvapus, kurie kvepia ne kvepalais, o tokiomis istorijomis, kokios tik sapnuojasi. Arba mažų galerijų ir dizaino parduotuvėlių darbuotojų išgryninti kvapai, kurie jau „kalba“ ne apie taip traukiantį žmogišką netobulumą, subtilumą, asmeniškumą, bet apie minimalistinę baltą skulptūrą, labai nuasmenintą, abstrakčią. Pavyzdžiui, aš turiu lipnios juostelės kvapo kvepalus, ir pati nebesuprantu, kuo tampu, jais pasikvėpinusi. Kvapo būtis, jei tik tokia yra, lyg ir turėtų susilieti su manąja. O tuomet, reiškia, gal nereikėtų išvis kvėpintis, siekiant autentiškumo, asmeniškumo. Čia jau kažkokie simuliakrai ir klausimai apie galimybę patirti realybę.
Na, o Vilniaus gyventojai... Dabar daugelis kvepia nišine parfumerija ir nuo to galima pavargti. Daug kas kvepia agarmedžiu ir labai paprastom jo interpretacijom. O man labai patinka užeiti į kokį banką ir užuosti, kad jo darbuotoja kvepia kava, ar į ministeriją, ir pajausti, kad valdininkas tik ką pietavo.

Iš mano atminties dar neišgaravus Sissel Tolaas antikvepalams, aš jau nekantrauju laukdama naujo tavo projekto. Kaip greitai ir ko bus galima tikėtis artimiausiu metu?
Dar laukiu kelių atsakymų, bet atrodo, kad Lietuvą planuoja aplankyti kvapų menininkas Peteris de Cupere su kvapais ir paskaita. O iš vaizdų – kvapiųjų papuošalų paroda.

AČIŪ!!!!
Iki susiuostymo!