Laisvalaikio skaitiniai: Aldous Huxley "Puikus naujas pasaulis" ir parfumerinės (anti?)utopijos

Esama knygų, kurias skaitau vien dėl jose sušmėžuojančio parfumerinio motyvo. Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2005; 2015) yra kaip tik iš tokių, kurių a priori privengčiau vien dėl žanro (fantastinė literatūra traukė ankstyvojoje paauglystėje, kuomet ja persisotinau tiek, kad nesinori iki šiol), bet kelios šio romano ištraukos iškart patraukė ryškiu leitmotyvu su futuristiniais kvepiančiais interjerais ir kasdieniais parfumeriniais veikėjų ritualais.

Dar 1932 metais užrašytos anglų autoriaus fantazijos šiandien jau beveik išsipildžiusios ir dėl to dar labiau stebinančios savo vizionieriškomis įžvalgomis (žmonės, gimstantys mėgintuvėliuose, klonavimas, narkotikai, nežabotas seksas ir t.t.). Na, tik parfumistinių utopijų teks palaukti. Tarkim, ar nenorėtumėte viešbučio vonios kambaryje virš praustuvės įmontuotų aštuonių čiaupų, iš kurių bėgtų „aštuoni skirtingi kvepalai ir odekolonai“? O gal vakare, mieliau negu į teatrą, nueitumėte į „sintetinės muzikos“ koncertą, atliekamą „kvapų ir spalvų vargonais“? Arba į „stereoskopinį jutiminį filmą su sinchronišku kvapų vargonų akompanimentu“? Tokiais vargonais, pasak Huxley, gali būti atliekamas pvz. „gaivus Žolių kapričio“ su „čiobrelių ir levandos, rozmarino, baziliko, mirtos, peletrūno, arpedžio; serija drąsių moduliacijų per visą prieskonių gamą baigiant ambra; ir lėtas grįžimas per sandalmedį, kamparą, kedrą ir šviežiai nupjautą šieną (kartais su lengvais disonansais – inkstų apkepo dvelktelėjimu, vos juntamu kiaulių mėšlo tvokstelėjimu) prie paprastų aromatų, kuriais prasidėjo pjesė. Į tolį nuplaukė finalinis čiobrelių gūsis;“. Išties išradinga, ar ne? O kur dar mirtininkų palatos, su kas ketvirtį valandos automatiškai besikeičiančiu aromatu?! Nežabota vaizduotė ir aromatų klasteriai puslapis po puslapio skaitytoją lydi iki pat knygos pabaigos. Tikras įkvėpimas šiandienos parfumeriams ir išradėjams, dirbantiems kvapų marketingo srityje.

Beje, knygos kontekste visai įdomu susipažinti ir su kitomis parfumerinėmis (anti?)utopijomis – pavyzdžiui, kad ir parfumerijos istoriko Octaviano Coiffano fantazijomis apie ateities papuošalus, su įmontuotais kvepalų difuzoriais, ir pagal kodus atpažįstančius kitų „dėvimus“ kvepalus, kuriuos, prireikus, galima transformuoti į sau labiau patinkančius :))