Keli potėpiai Minervos portretui










Pirmojo lietuviško blog’o apie parfumeriją „Minervos blog’as: Įkvėpimai“ autorę žino visi, kas bent kiek rimčiau domisi kvepalais ir šią sritį vadina savo hobiu. Nors ištikimi Minervos tekstų skaitytojai jau seniai turi susikūrę jos virtualų portretą, tačiau labai tikiuosi, kad mano siūlomas interviu pridės šiam mielam veidui naujų (ir galbūt netikėtų) potėpių bei atspalvių.

Rimante, praėjo jau daugiau nei metai nuo tavo, kaip blogerės, inauguracijos. Kvepalais, žinoma, domiesi kur kas seniau... Papasakok, nuo ko ta meilė kvepalams prasidėjo?
Mano meilė kvepalams prasidėjo dar ankstyvojoje vaikystėje kartu su iš Močiutės paveldėta jautria uosle: visų pirma buvo mane supančio pasaulio skirstymas į „kvepia-nekvepia“, o vėliau buvo atrasti Mamos kvepalai, kuriuos ji bandė slėpti nuo begalinio mano smalsumo. Kad tikrai myliu kvepalus supratau tada, kai paslapčia į Mamos kvepalų buteliuką pripyliau vandens – juk reikėjo kaip nors kompensuoti mano negrabių pirštukų veiklos rezultatą, nes iš tos didelės meilės jos „Climat“ aš tiesiog iškvėpinau... Tokia buvo mano „įkvepiančiosios ir įkvepiamosios“ meilės pradžių pradžia.
Esi pionierė, pradėjusi rašyti lietuvišką blogą apie parfumeriją. Gavai spyrį iš šono, ar pati pribrendai šiam užsiėmimui?
Pasakymas „gavau spyrį iš šono“ būtų pernelyg švelnus – gražių ir protingų moterų kompanija, kurioms aš periodiškai kvepiančias istorijas pasakodavau, panaudojo bene visus įmanomus spaudimo būdus ir taip vieną žiemos popietę nedrąsiai atsirado Minervos blog’as. Palaipsniui supratau, jog visai be reikalo taip ilgai spaudimui nepasidaviau – man tikrai patinka rašyti apie tai, kuo kvepia mano pasaulis, kokios naujienos pristatomos Lietuvos parduotuvėse ar kokie fantastiški kvepalai nebegaminami, bet su didžiule nostalgija prisimenami.
Dažniausiai tavo parfumeriniai pasakojimai turi itin stiprų emocinį užtaisą, kas gana retai pasitaiko parfumeriniuose dienoraščiuose. Sieki to sąmoningai?
Savo parfumeriniuose pasakojimuose aš nieko nesiekiu: parfumeriniai pasakojimai yra gražioji ir geriausiai kvepianti mano gyvenimo dalis, kurioje aš galiu būti savimi – emocionalia, sentimentalia ir jau pražilusia mergiote, kuri mato, užuodžia, jaučia, išgyvena. Jeigu blog’ą rašyčiau tikslingai ir sąmoningai, rašyčiau jį šiek tiek kitaip, bet tokio protingojo tipo rašymui aš turiu tiesioginį savo darbą... :)
Tavo pačios mėgstamiausias blogas (nebūtinai parfumerinis)?
Vieno niekaip negaliu išskirti, nes yra visas sąrašas šaunių blog’ų, kuriuos aplankau bent kartą per savaitę, tačiau visgi kasdien darbą pradedu nuo Estijos gamtos kalendoriaus puslapio aplankymo. Gamtos stebėjimas interneto kamerų pagalba leidžia man pernelyg neįsijausti į teisingai gyvenančios miestietės vaidmenį ir bent iš dalies kompensuoja didžiulį gimtojo pušyno ilgesį.
Žinau, kad kolekcionuoji Guerlain. Ar turi kažkokius kriterijus, kuriais vadovaujiesi prieš įsigydama naują kolekcijos egzempliorių? Juk neperki visko, ką yra pagaminę ir ką šiandien gamina Guerlain...
Guerlain yra mano didžioji parfumerinė meilė, kuri yra laimingai nelaiminga – besąlygiškai žaviuosi senąja Guerlain klasika ir niekaip nesuprantu šiuolaikinių Guerlain kvepalų. Niekada neturėjau tikslo surinkti visko, ką yra pagaminę Guerlain kvepalų namai – mane domino kvepalai, turintys istoriją, susiję su istorija arba derantys prie manosios istorijos, o Guerlain klasika yra būtent tokie kvepalai, kurie šalia istorijos dar ir pasiutusiai dera prie mano sentimentaliai maištaujančios asmenybės. Mielai turėčiau visus klasikinius Guerlain kvepalus nuo „Imperiale“ iki „Samsara“ visų įmanomų koncentracijų ir visų įmanomų leidimų, tačiau palaipsniui šis „turėjimo“ noras transformavosi į „galimybės pauostyti“ norą.
Jei turėtum absoliučiai neribotas finansines galimybes, koks būtų kitas tavo parfumerinis pirkinys?
Mano ilgametė parfumerinė svajonė, kurią buvau nurašiusi į nerealiųjų svajonių lentyną, netikėtai išsipildė gimtadienio išvakarėse – gavau dovanų Guerlain „Parure“ ir nebedrįsau apie nieką daugiau net svajoti. Visgi pirmasis pirkinys pavasariui, kurį galima nusipirkti Kaune trijų minučių atstumu nuo mano darbo vietos, būtų Givenchy „Eaudemoiselle“ – netikėtai gražiai ant mano odos atsiskleidusi parfumerinė naujiena. O jeigu išplėsti geografines pirkimo vietos ribas, tai neabejotinai nusipirkčiau 100 ml Guerlain „Après l’ondée“ ir būčiau pasiutusiai laiminga, tiesa, dar ir Andy Tauer „Une rose chyprée“ į pirkinių krepšelį įsimetusi.
Kokį su kvapais susijusį įspūdį, potyrį ar galbūt net nutikimą aptiktum panaršiusi po savo atminties užkaborius?
Didžioji dalis mano gyvenimo istorijų yra susijusi su kvapais, todėl potyrių ir nutikimų yra daugybė – dar daugeliui metų kasdieninio blog’o rašymui užtektų. Vienas linksmesnių – nuo vaikystės užuodžiu artėjančio liūdesio ir mirties kvapą. Šis keistas bruožas paveldėtas a.a. Močiutės linija: ne viena karta protėvių artėjančią liūdną žinią irgi užuosdavo – keletą dienų prieš liūdnas žinias netikėtai užuodi gan malonų gėlių aromatą, pasikartojantį vis skirtingose vietose. Vieną studentišką vasarą dirbau floriste ir didžioji mano darbo dalis buvo susijusi su gedulingų puokščių bei vainikų kūrimu: ko tik aš neišbandžiau iš smalsumo tą aromatą atkuriant – ir baltos lelijos bei drėgnų eglišakių derinius, ir rožes su lelijomis bei eglišakiais, bet atkurti jo niekaip nepavyko. Arčiausiai mano užuodžiamo liūdesio nuojautos kvapo yra parfumerinis pakalnučių kvapas, taigi, pakalnutėmis kvepiančių kvepalų mano naudojamų kvepalų sąraše, spėju, taip ir neatsiras.
Mano viso domėjimosi kvepalais idée fix – labai proziška: rasti tą vienintelį signature kvapą (kone grenujiški užmojai). Tau tai aktualu?
Tą dieną, kai rasčiau savo parfumerinį parašą, nustočiau kolekcionuoti kvepalus ir būčiau labai laiminga... :) Šiuo metu neturiu savo parfumerinio parašo, tačiau kvepalų, kurie yra visai netoli manojo hipotetinio parfumerinio parašo, jau radau, bet jie tokie skirtingi, jog akivaizdu – parašo paieškos tikrai užtruks...
Papasakok, kaip kasdienybėje pavyksta suderinti politologiją ir parfumeriją? Tikriausiai, juodvi varžosi dėl tavo laiko?
Sąžiningai, - suderinti nesiseka. Bandymo suderinti periodai akivaizdūs pagal blog’o įrašų dažnumą: jeigu rašau itin retai, tai reiškia, jog intensyviai dirbu tiesioginį savo darbą, jeigu kvepiančius įrašus „kepu“ vieną po kito, reiškia, darbinės „mūzos“ poilsiauja... Nors, tiesą sakant, parfumerija ir politologija turi pakankamai daug bendrų sąlyčio taškų: juos atradus mano domėjimasis parfumerija įgavo daugiau analitinių bruožų, o tarptautinės politikos analizėje atsirado daugiau kvapų :)
Ar kolegos bent nutuokia apie tavo kvepiančią aistrą? :D
Mano kolegos nieko nenutuokė iki straipsnio apie mano kvepiančią aistrą viename dienraštyje. Reakcijos buvo labai įvairios – nuo kritiškos viešos mano finansinės padėties analizės iki nuoširdaus susižavėjimo, tačiau bet kokiu atveju visiems tai buvo visiškai netikėta – kolegos prisipažino, kad greičiau būtų patikėję, jog kolekcionuoju ginklus ar šovinius, bet tik ne kvepalus. Pralinksminusi reakcija buvo griežta kritika, jog kolekcionuoti tokį nerimtą reikalą kaip kvepalus niekaip nedera rimtam žmogui, tačiau vienos gerbiamos kolegės tylus pasakymas, kad „žinai, o kada nors aš kolekcionuosiu Armani“ nuoširdžiai nudžiugino. Gyvenime visada turi būti balansas – įdomioji parfumerija padeda man palaikyti manąjį.
Ačiū, ir linkiu niekad nepritrūkti įkvėpimo savo puikiesiems tekstams!

Comments

  1. Labas Margot,
    kadangi nenurodyti tavo kontaktai, rasau kaip komentara.
    Tavo bloga skaiciau ir, kai atsiranda kas naujo, perskaitau. Idomu ir lengvai skaitosi. Skaiciau ir apie savo straipsni Moteryje. Patiko kritika. Norejau pasakyt, kad isejo dar vienas mano straipsnis - geguzes birzelio L'officiel apie Chanel kvepalus
    Mantas

    ReplyDelete
  2. Sveikas, Mantai, kaip tik turiu atsivertusi tavo naująjį tekstą, vakare skaitysiu :) Jei norėsi parašyti man asmeniškai, gali tai padaryti e-mail, kuris nurodytas mano profilyje ;)

    ReplyDelete

Post a Comment

Popular Posts