Profesija? Parfumistė!
Galų gale! „Margot blogas“ suėmė save į rankas ir įgyvendino dar rudenį planuotą interviu su Diana Podmostko – prisiekusia aistringa parfumiste ir nišinės parfumerijos parduotuvės „Creme de la Creme“ vadove. Akstinas šiam pokalbiui atsirado iš noro pakamantinėti Dianą apie tai, ko dar niekada jos nebuvo klausę žurnalistai, ir apie tai, kas labiau rūpi ne eiliniam dienraščio skaitytojui, o žmogui, visą savo laisvalaikį skiriančiam kvepalams. Malonios pažinties!
Diana, tavo atvejis – tiesiog klasikinis pavyzdys, kuomet karjerai žemu startu pasitarnauja mylimas hobi. Galima sakyti, kad tavo meilė kvepalams buvo tokia stipri, kad neliko nepastebėta ir neįvertinta, ir štai, jau pusantrų metų vadovauji „Creme de la Creme“. Kaip pasikeitė (ir ar išvis pasikeitė?) tavo santykis su kvepalais po to, kai pradėjai eiti šias pareigas?
Iš tiesų, nė negalėjau pagalvot, kad mano svajonė – susieti gyvenimą su parfumerija – išsipildys tokiu netikėtu būdu. Esu labai dėkinga likimui ir, be abejo, „Creme de la Creme“ įkūrėjams, už tai, kad esu pastebėta ir galiu dirbti srityje, apie kurią svajojau. Su kvepalais santykis pasikeitė, jei galiu taip išsireikšti, tik tiek, kad dabar turiu galimybę pažinti juos dar geriau ir giliau, galiu iš arčiau matyti nišinės parfumerijos kūrimo „virtuvę“, gaunu kvepalų sukūrimo istorijas „iš pirmų rankų“ ir, be abejo, turiu galimybę išmėginti dar daugiau įdomių kvapų, nei galėjau tai daryti būdama kolekcionierė-mėgėja.
Kaip iš tokios gausybės nišinės parfumerijos vardų į Lietuvą „Creme de la Creme“ pasirenka atsivežti vienus ar kitus?
Stengiamės atrinkti geriausius nišinės parfumerijos gamintojus, kurie siūlo įdomius kūrinius. Skaitome daug parfumerijos kritikų ir apžvalgininkų straipsnių bei knygų apie nišinę parfumeriją, konsultuojamės su žinomais užsienio butikais, analizuodami jų ilgametę patirtį, stebime Lietuvos pirkėjų poreikius bei išklausome jų pageidavimus.
Galbūt jau žinai formulę, kas bus itin perkama, o kas bus pasmerkta dulkėti lentynose? Man įdomus ne visai pas mus pasiteisinusios perkamumo požiūriu „Mona di Orio“ parfumerijos pavyzdys ir, tarkim, priešingą efektą keliantys „Juliette Has a Gun“ kvepalai. Turiu savo nuomonę šiuo klausimu, bet būtų įdomu išgirsti tavo versiją.
Tokios formulės tikrai nėra, nes, ačiū Dievui, visi žmonės skirtingi ir kiekvienas renkasi kvepalus pagal savo skonį. Nepasakyčiau, kad „Mona di Orio“ nėra perkami – jie turi savo pastovius pirkėjus, tačiau tai – tikros nišinės parfumerijos pavyzdys, kuomet tikrojo meno kūrinio vertę sugeba įvertinti tik labai jautrus menui žmogus, turintis išlavintą uoslę. Kaip ir kiekvienoje meno srityje, taip ir kvepalų nišoje egzistuoja popkūrinių pakraipa, kurie lengvai suprantami, nereikalauja didelio išprusimo, yra lengvi, patinka daugumai – prie jų ir galėčiau priskirti kelis „Juliette Has a Gun“ kvapus... Tačiau du pastarieji Romano Ricci kūriniai – „Midnight Oud“ ir „Calamity J“ – anaiptol nėra „popsas“, tai artistiškai atliktas darbas, tikri nišos atstovai. Iš esmės neskirstau kvepalų į sėkmingus ir nesėkmingus, kiekvienas aromatas atranda savo pirkėją. Juolab, kad nišiniai kvepalai nesiekia būti masinio populiarumo produktais. Kartais jie gali atrodyti keisti, neatitinkantys šių laikų dvasios, bet būtent tuo jie yra išskirtiniai – nepataikauja rinkos madai, išlieka kitokie, nei pilkoji komercinių kvepalų masė.
Karts nuo karto tau tenka bendrauti su žmonėmis, atstovaujančiais garsiems parfumerijos namams, keletas jų lankėsi ir Lietuvoje. Papasakok apie tuos susitikimus. Kuri asmenybė paliko didžiausią įspūdį?
Taip, iš tiesų nemažai teko bendrauti su žymiais parfumerijos gamintojais bei jų atstovais – Geza Schoenu iš „Escentric Molecules“, Romano Ricci iš „Juliette Has a Gun“, Antoine’u Vuillermet iš „Lostmarc’h“ ir kitais, tačiau šilčiausi prisiminimai išliko po Camille Goutal (Annick Goutal dukters) vizito. Kol nišinės parfumerijos pasaulis yra tolimas ir nepasiekiamas, šie žmonės atrodo lyg būtų ne iš mūsų pasaulio, kitokie, tačiau pabendarvus supranti, kad tai tokie patys žmonės kaip ir mes, su savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Camille Goutal noriai pasakojo apie savo dukteris ir apie tai, kaip kadaise jos sužadėtinis, jai grįžtant iš kelionės namo, šv.Valentino dienos proga išklojo visą namo laiptinę ir butą bijūnų žiedais. Tai įkvėpė Camille sukurti „Quel Amour!“ („Kokia meilė!“, - Margot past.) kvepalus. Būtent tuo man ir patinka nišinė parfumerija – joje atsispindi visas kūrėjų gyvenimas, į ją įdėta labai daug žmogiškos sielos ir meilės.
Nemenka dalis parfumisčių turi jei ne savo mėgstamas „nosis“, tai bent jau mėgstamus parfumerijos gamintojus, ir ši tendencija, be abejonės, turi racijos. Kaip yra tavo atveju?
Kaip ir dauguma parfumistas, be abejo, turiu mėgstamas „nosis“ bei gamintojus. Nors turiu pripažinti, kad laikui bėgant, mano mėgstami parfumerijos autoriai keičiasi ir nebūnu ištikima tik vienam parfumeriui. Šiuo metu žaviuosi 3 menininkais: Dominique’u Ropionu – už tai, ką jis sukūrė „Editions de Parfums“ (Frederic Malle), už du nemirtingus „Kenzo Jungle“ kvapus, už jo naujausią „Costume National“ kūrinį „Homme“ bei kitus jo darbus, kurie jau spėjo tapti parfumerijos klasika; Antoine’u Maisondieu – už „Acqua di Parma Magnolia Nobile“, daugelį „Etat Libre d’Orange“ kūrinių bei „Stephen Jones“ kvepalus; ir, nebūsiu originali – Jeanu-Claude’u Ellena – pirma, už tai, kad sukūrė „Amouage Dia“, antra – už visus kitus kūrinius ir tai, kad be jo parfumerijos pasaulis nebūtų toks, koks yra dabar.
Būna taip, kad iš visos gamintojo pasiūlos patinka tik vienas kūrinys (dažniausiai taip nutinka, kai parfumerijos namai dirba su skirtingomis „nosimis“), o būna, kad jaučiu didelę pagarbą tam tikrų parfumerijos namų visumai už nekonvencionalumą, išlaikytą vientisą braižą, netgi bendradarbiaujant su skirtingais parfumeriais. Prie tokių mano mėgstamų gamintojų priskirčiau „Amouage“, sugebančius atkurti „senų laikų“ aromatus („Jubilation 25“) arba sukurti itin rytietiškus kvepalus, pritaikytus europiečiams („Epic“, „Lyric“). Taip pat žaviuosi „Comme des Garcons“ už jų maištingumą, parfumerinę industrializmo išraišką. Juos galėčiau palyginti su šiuolaikiniu jaunu žmogumi – jis naudojasi įvairiais technologiniais išradimais, bet tuo pačiu metu domisi dvasiniais dalykais, medituoja. Didelę meilę tikrąja to žodžio prasme jaučiu „Frederic Malle Editions de Parfums“ Namams už tai, kad ten geriausios pasaulio nosys su absoliučia finansine ir asmenine laisve kuria šedevrus bei Serge’ui Lutensui už tai, kad sugebėjo parfumerijoje nueiti ten, kur dar niekas iki šiol nebuvo žengęs.
Papasakok apie savo turimus kvepalus: perki juos tik kvėpinimuisi, ar galbūt kartais pasiduodi ir kolekcionieriams būdingai aistrai?
Jei pirkčiau tik kvėpinimuisi, tai man, ko gero užtektų 31 buteliuko – kiekvienai mėnesio dienai po skirtingą kvapą, kad neatsibostų :) Tačiau turiu jų kur kas daugiau ir, be abejo, didesnė dalis jų buvo įsigyta tam, kad tiesiog turėčiau savo kolekcijoje kvepalus, kuriais žaviuosi kaip meno kūriniais. Yra skirtingi kolekcionierių tipai: vieni kolekcionuoja vintažinius kvepalus, kiti – savo mėgstamų „nosių“ darbus, treti galbūt kolekcionuoja kvepalus raudonos spalvos buteliukuose, o aš savo kolekcijoje stengiuosi turėti kiek galima daugiau kvepalų su tuberozomis bei smilkalais. Tačiau dažnai priglaudžiu kokį nors buteliuką vien dėl akimirksniu įsiliepsnojusios simpatijos – lengvai įsimyliu kvapą iš pirmo pauostymo, todėl turiu nemažai spontaniškų pirkinių.
Dažnai sprendžiu kone egzistencialistines kančias keliančią dilemą: kaip suderinti savo pomėgį kvapų įvairovei su poreikiu turėti signature aromatą? Ar tau pažįstamas toks jausmas?
Manau, noras turėti signature (asmeninį, neatsiejamą) aromatą priklauso nuo asmenybės tipo. Yra pastovūs, mėgstantys stabilumą žmonės – būtent jie dažniausiai prisiriša prie vienų kvepalų ir yra visą gyvenimą su jais tapatinami. Tačiau man, laimei, šis jausmas nepažįstamas – mėgstu pokyčius ir eksperimentus tiek gyvenime, tiek parfumeriniame garderobe, man būtų be galo nuobodu turėti vieną signature kvapą. Juk tai taip įdomu – kvėpintis kasdien vis kitokiais kvepalais ir stebėti, kaip jie skleidžiasi ant odos priklausomai nuo oro, nuo metų laiko. Man patinka palyginimai ir šią situaciją galiu palyginti su keliais iškilusiais vaizdiniais: įsivaizduokite, kad turite sodą ir jame žydi tik vienos rūšies gėlės, tarkim rožės. Kasdien galite mėgautis tik jų kvapu, tačiau turite galimybę be rožių pasodinti ir kitų gėlių: gvazdikų, tulpių, orchidėjų, vilkdalgių, lelijų... Galėsite mėgautis tais kvapais, kurie tą dieną atitinka jūsų nuotaiką. Arba įsivaizduokite, kad kasdien užsukate į meno galeriją, o ten nuolat eksponuojamas vienas vienintelis paveikslas – tai juk taip nuobodu! Juk galima mėgautis skirtingais meno kūriniais, įvairių dailininkų ir epochų šedevrais.
Diana, kalbi išties įtikinamai! Visgi esu tikra, kad būtent mano senas beprotiškas noras atrasti tą vienintelį savo kvapą yra ne tiek susijęs su pastovios asmenybės tipu (kuo tikrai negaliu pasigirti), kiek pasąmoningai atėjęs iš vaikystės prisiminimų, kuomet mamą, močiutę atpažindavau iš jų kvepalų. Gal su laiku tie ieškojimai dings, bet kita vertus – tai irgi savotiškas žaidimas.
Turi parfumerinę svajonę?
Turiu. Svajoju, kad „Creme de la Creme“ Lietuvos parfumerijos mėgėjams galėtų pristatyti Frederico Malle’io „Editions de Parfums“ kvepalus bei kaip galima daugiau kitų įdomių nišinės parfumerijos kūrinių.
Linkiu, kad tos svajonės kuo greičiau išsipildytų ir ačiū už šaunų pokalbį!
Nuotraukos autorius: Marijus Šeibak
Diana, tavo atvejis – tiesiog klasikinis pavyzdys, kuomet karjerai žemu startu pasitarnauja mylimas hobi. Galima sakyti, kad tavo meilė kvepalams buvo tokia stipri, kad neliko nepastebėta ir neįvertinta, ir štai, jau pusantrų metų vadovauji „Creme de la Creme“. Kaip pasikeitė (ir ar išvis pasikeitė?) tavo santykis su kvepalais po to, kai pradėjai eiti šias pareigas?
Iš tiesų, nė negalėjau pagalvot, kad mano svajonė – susieti gyvenimą su parfumerija – išsipildys tokiu netikėtu būdu. Esu labai dėkinga likimui ir, be abejo, „Creme de la Creme“ įkūrėjams, už tai, kad esu pastebėta ir galiu dirbti srityje, apie kurią svajojau. Su kvepalais santykis pasikeitė, jei galiu taip išsireikšti, tik tiek, kad dabar turiu galimybę pažinti juos dar geriau ir giliau, galiu iš arčiau matyti nišinės parfumerijos kūrimo „virtuvę“, gaunu kvepalų sukūrimo istorijas „iš pirmų rankų“ ir, be abejo, turiu galimybę išmėginti dar daugiau įdomių kvapų, nei galėjau tai daryti būdama kolekcionierė-mėgėja.
Kaip iš tokios gausybės nišinės parfumerijos vardų į Lietuvą „Creme de la Creme“ pasirenka atsivežti vienus ar kitus?
Stengiamės atrinkti geriausius nišinės parfumerijos gamintojus, kurie siūlo įdomius kūrinius. Skaitome daug parfumerijos kritikų ir apžvalgininkų straipsnių bei knygų apie nišinę parfumeriją, konsultuojamės su žinomais užsienio butikais, analizuodami jų ilgametę patirtį, stebime Lietuvos pirkėjų poreikius bei išklausome jų pageidavimus.
Galbūt jau žinai formulę, kas bus itin perkama, o kas bus pasmerkta dulkėti lentynose? Man įdomus ne visai pas mus pasiteisinusios perkamumo požiūriu „Mona di Orio“ parfumerijos pavyzdys ir, tarkim, priešingą efektą keliantys „Juliette Has a Gun“ kvepalai. Turiu savo nuomonę šiuo klausimu, bet būtų įdomu išgirsti tavo versiją.
Tokios formulės tikrai nėra, nes, ačiū Dievui, visi žmonės skirtingi ir kiekvienas renkasi kvepalus pagal savo skonį. Nepasakyčiau, kad „Mona di Orio“ nėra perkami – jie turi savo pastovius pirkėjus, tačiau tai – tikros nišinės parfumerijos pavyzdys, kuomet tikrojo meno kūrinio vertę sugeba įvertinti tik labai jautrus menui žmogus, turintis išlavintą uoslę. Kaip ir kiekvienoje meno srityje, taip ir kvepalų nišoje egzistuoja popkūrinių pakraipa, kurie lengvai suprantami, nereikalauja didelio išprusimo, yra lengvi, patinka daugumai – prie jų ir galėčiau priskirti kelis „Juliette Has a Gun“ kvapus... Tačiau du pastarieji Romano Ricci kūriniai – „Midnight Oud“ ir „Calamity J“ – anaiptol nėra „popsas“, tai artistiškai atliktas darbas, tikri nišos atstovai. Iš esmės neskirstau kvepalų į sėkmingus ir nesėkmingus, kiekvienas aromatas atranda savo pirkėją. Juolab, kad nišiniai kvepalai nesiekia būti masinio populiarumo produktais. Kartais jie gali atrodyti keisti, neatitinkantys šių laikų dvasios, bet būtent tuo jie yra išskirtiniai – nepataikauja rinkos madai, išlieka kitokie, nei pilkoji komercinių kvepalų masė.
Karts nuo karto tau tenka bendrauti su žmonėmis, atstovaujančiais garsiems parfumerijos namams, keletas jų lankėsi ir Lietuvoje. Papasakok apie tuos susitikimus. Kuri asmenybė paliko didžiausią įspūdį?
Taip, iš tiesų nemažai teko bendrauti su žymiais parfumerijos gamintojais bei jų atstovais – Geza Schoenu iš „Escentric Molecules“, Romano Ricci iš „Juliette Has a Gun“, Antoine’u Vuillermet iš „Lostmarc’h“ ir kitais, tačiau šilčiausi prisiminimai išliko po Camille Goutal (Annick Goutal dukters) vizito. Kol nišinės parfumerijos pasaulis yra tolimas ir nepasiekiamas, šie žmonės atrodo lyg būtų ne iš mūsų pasaulio, kitokie, tačiau pabendarvus supranti, kad tai tokie patys žmonės kaip ir mes, su savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Camille Goutal noriai pasakojo apie savo dukteris ir apie tai, kaip kadaise jos sužadėtinis, jai grįžtant iš kelionės namo, šv.Valentino dienos proga išklojo visą namo laiptinę ir butą bijūnų žiedais. Tai įkvėpė Camille sukurti „Quel Amour!“ („Kokia meilė!“, - Margot past.) kvepalus. Būtent tuo man ir patinka nišinė parfumerija – joje atsispindi visas kūrėjų gyvenimas, į ją įdėta labai daug žmogiškos sielos ir meilės.
Nemenka dalis parfumisčių turi jei ne savo mėgstamas „nosis“, tai bent jau mėgstamus parfumerijos gamintojus, ir ši tendencija, be abejonės, turi racijos. Kaip yra tavo atveju?
Kaip ir dauguma parfumistas, be abejo, turiu mėgstamas „nosis“ bei gamintojus. Nors turiu pripažinti, kad laikui bėgant, mano mėgstami parfumerijos autoriai keičiasi ir nebūnu ištikima tik vienam parfumeriui. Šiuo metu žaviuosi 3 menininkais: Dominique’u Ropionu – už tai, ką jis sukūrė „Editions de Parfums“ (Frederic Malle), už du nemirtingus „Kenzo Jungle“ kvapus, už jo naujausią „Costume National“ kūrinį „Homme“ bei kitus jo darbus, kurie jau spėjo tapti parfumerijos klasika; Antoine’u Maisondieu – už „Acqua di Parma Magnolia Nobile“, daugelį „Etat Libre d’Orange“ kūrinių bei „Stephen Jones“ kvepalus; ir, nebūsiu originali – Jeanu-Claude’u Ellena – pirma, už tai, kad sukūrė „Amouage Dia“, antra – už visus kitus kūrinius ir tai, kad be jo parfumerijos pasaulis nebūtų toks, koks yra dabar.
Būna taip, kad iš visos gamintojo pasiūlos patinka tik vienas kūrinys (dažniausiai taip nutinka, kai parfumerijos namai dirba su skirtingomis „nosimis“), o būna, kad jaučiu didelę pagarbą tam tikrų parfumerijos namų visumai už nekonvencionalumą, išlaikytą vientisą braižą, netgi bendradarbiaujant su skirtingais parfumeriais. Prie tokių mano mėgstamų gamintojų priskirčiau „Amouage“, sugebančius atkurti „senų laikų“ aromatus („Jubilation 25“) arba sukurti itin rytietiškus kvepalus, pritaikytus europiečiams („Epic“, „Lyric“). Taip pat žaviuosi „Comme des Garcons“ už jų maištingumą, parfumerinę industrializmo išraišką. Juos galėčiau palyginti su šiuolaikiniu jaunu žmogumi – jis naudojasi įvairiais technologiniais išradimais, bet tuo pačiu metu domisi dvasiniais dalykais, medituoja. Didelę meilę tikrąja to žodžio prasme jaučiu „Frederic Malle Editions de Parfums“ Namams už tai, kad ten geriausios pasaulio nosys su absoliučia finansine ir asmenine laisve kuria šedevrus bei Serge’ui Lutensui už tai, kad sugebėjo parfumerijoje nueiti ten, kur dar niekas iki šiol nebuvo žengęs.
Papasakok apie savo turimus kvepalus: perki juos tik kvėpinimuisi, ar galbūt kartais pasiduodi ir kolekcionieriams būdingai aistrai?
Jei pirkčiau tik kvėpinimuisi, tai man, ko gero užtektų 31 buteliuko – kiekvienai mėnesio dienai po skirtingą kvapą, kad neatsibostų :) Tačiau turiu jų kur kas daugiau ir, be abejo, didesnė dalis jų buvo įsigyta tam, kad tiesiog turėčiau savo kolekcijoje kvepalus, kuriais žaviuosi kaip meno kūriniais. Yra skirtingi kolekcionierių tipai: vieni kolekcionuoja vintažinius kvepalus, kiti – savo mėgstamų „nosių“ darbus, treti galbūt kolekcionuoja kvepalus raudonos spalvos buteliukuose, o aš savo kolekcijoje stengiuosi turėti kiek galima daugiau kvepalų su tuberozomis bei smilkalais. Tačiau dažnai priglaudžiu kokį nors buteliuką vien dėl akimirksniu įsiliepsnojusios simpatijos – lengvai įsimyliu kvapą iš pirmo pauostymo, todėl turiu nemažai spontaniškų pirkinių.
Dažnai sprendžiu kone egzistencialistines kančias keliančią dilemą: kaip suderinti savo pomėgį kvapų įvairovei su poreikiu turėti signature aromatą? Ar tau pažįstamas toks jausmas?
Manau, noras turėti signature (asmeninį, neatsiejamą) aromatą priklauso nuo asmenybės tipo. Yra pastovūs, mėgstantys stabilumą žmonės – būtent jie dažniausiai prisiriša prie vienų kvepalų ir yra visą gyvenimą su jais tapatinami. Tačiau man, laimei, šis jausmas nepažįstamas – mėgstu pokyčius ir eksperimentus tiek gyvenime, tiek parfumeriniame garderobe, man būtų be galo nuobodu turėti vieną signature kvapą. Juk tai taip įdomu – kvėpintis kasdien vis kitokiais kvepalais ir stebėti, kaip jie skleidžiasi ant odos priklausomai nuo oro, nuo metų laiko. Man patinka palyginimai ir šią situaciją galiu palyginti su keliais iškilusiais vaizdiniais: įsivaizduokite, kad turite sodą ir jame žydi tik vienos rūšies gėlės, tarkim rožės. Kasdien galite mėgautis tik jų kvapu, tačiau turite galimybę be rožių pasodinti ir kitų gėlių: gvazdikų, tulpių, orchidėjų, vilkdalgių, lelijų... Galėsite mėgautis tais kvapais, kurie tą dieną atitinka jūsų nuotaiką. Arba įsivaizduokite, kad kasdien užsukate į meno galeriją, o ten nuolat eksponuojamas vienas vienintelis paveikslas – tai juk taip nuobodu! Juk galima mėgautis skirtingais meno kūriniais, įvairių dailininkų ir epochų šedevrais.
Diana, kalbi išties įtikinamai! Visgi esu tikra, kad būtent mano senas beprotiškas noras atrasti tą vienintelį savo kvapą yra ne tiek susijęs su pastovios asmenybės tipu (kuo tikrai negaliu pasigirti), kiek pasąmoningai atėjęs iš vaikystės prisiminimų, kuomet mamą, močiutę atpažindavau iš jų kvepalų. Gal su laiku tie ieškojimai dings, bet kita vertus – tai irgi savotiškas žaidimas.
Turi parfumerinę svajonę?
Turiu. Svajoju, kad „Creme de la Creme“ Lietuvos parfumerijos mėgėjams galėtų pristatyti Frederico Malle’io „Editions de Parfums“ kvepalus bei kaip galima daugiau kitų įdomių nišinės parfumerijos kūrinių.
Linkiu, kad tos svajonės kuo greičiau išsipildytų ir ačiū už šaunų pokalbį!
Nuotraukos autorius: Marijus Šeibak
Ačiū, Margot, už puikų interviu. Labai miela buvo skaityti vidury dienos vienu įkvėpimu :)
ReplyDeletepievauja
Pirkau viena karta kvepalus toje parduotuveje ir mane kaip tik konsultavo ta mergina - jos deka isigyjau viena geriausiu aromatu per savo visa gyvenima. :) Aciu jai!
ReplyDeleteOi, labai "skaniai" susiskaitė :)
ReplyDeleteAs labai dziaugiuosi ta parduotuve, bet kartu ir liudziu, kad Kaune jos nera...Gal kada nors...
ReplyDeleteKada mūsų laikraščių/žurnalų darbuotojai išmoks tokius interviu paimt? Nuostabus dviejų parfumisčių pokalbis, duodantis gero peno ir kvepalų mylėtojams, ir žodžio gerbėjams.
ReplyDeletemielai galėčiau parfumeriu dirbt, išlavinta nosis po savo žmonos kvepalų rinkimo. ji labai išranki, jau net pagal natas žinau kas patiks, kas ne. ziuzi.lt
ReplyDelete