Paradoksų dermė - Paco Rabanne‘s „Calandre“

Kai mano mama mokėsi „univerkoj“ (keturių dešimtmečių senumo žargonas) ir nešiojo oranžinės spalvos, chna dažytų plaukų šukuoseną, avėjo klumpes medine platforma ir vilkėjo plačius Levi's džinsus, sunkiai gautus net ir už nemenkus pinigus (90 rublių!), tada buvo 1969-ieji. Beprotiškų permainų ir drąsių žygdarbių, įtampos tarp Rytų ir Vakarų, ginklavimosi, mėnulio užkariavimo, Woodstocko ir nežaboto kūrybingumo metai. Visa tai atsispindėjo šios planetos gyventojų kasdienybėje: šiapus geležinės uždangos – vienaip, anapus jos – pavydėtinai kitaip. Kai sovietiniai parfumerijos fabrikai uoliai kūrė propagandinius kvepalų rinkinius, skirtus „tautų draugystei“, Leningrado šlovei, Kremliaus didybei ar rusų liaudies pasakų grožiui (tokių egzempliorių vis dar galima aptikti „Ebay“ platybėse), Vakarai jau kvėpavo oru, persmelktu išsilaisvinimo ir seksualinės revoliucijos nuotaikomis. Kvepalai „Calandre“ – to laikmečio kūdikis, gimęs po dizainerio Paco Rabanne‘s pasivaikščiojimo Viduržemio jūros pakrante ir išvydus ant Jaguaro kapoto besimylinčią porelę. Įkaitęs metalas, degantys kūnai, karštas smėlis, bangų mūša ir vasara turėjo tilpti į modernų „Calandre“ flakoną, atkartojantį mašinos radiatoriaus formas.

Kvapais visa tai perteikė Michel Hy, be kita ko šioje kompozicijoje pirmą kartą parfumerijos istorijoje panaudojęs susintetintą medžio samanų (oakmoss) kvapą – evernilą. Ir išties – „Calandre“ pasižymi paradoksaliai derinamomis natomis: metalu skambantys pradžios aldehidai ir pakalnutės netrukus virsta minkštesne rože ir šiltais jazminais, o samanų aštrumas konkuruoja su duksliais pudros tonais. Kokteilis, atkartojantis avangardinių Paco Rabanne’s metalo suknelių ir po jomis besislepiančių švelnių gležnų būtybių derinį; aromatas, nukeliantis keturiais dešimtmečiais atgal, nes vintage prieskonis jame išties ryškus.