“Mandragore“ – mielas kvapas su šiurpia potekste

Ir vėl temą radau grožinėje literatūroje. Šįkart – ką tik išleistoje Jorge Luiso Borgeso „Pramanytų būtybių knygoje“, kurią nesuklysiu pavadinusi tikru viduramžių bestiarijaus katalogu. Tarp visų šiurpą keliančių pabaisų čia aptikau ir mistiškąją mandragorą, iki šiol mano sąmonėje gyvenusią tik kaip vieną iš Annick Goutal kvepalų „veikėją“. Gaivūs ir neįkyrūs prieskoniniai Goutal kvepalai, idealiai tinkantys vasarai, pasirodo, turi tokią potekstę, apie kurią nė neįtartum vien tik uosdamas jų aromatą. Kartuvių papėdėje augantis augalas savo šaknis maitina pakaruoklių riebalais, o raunamas rėkia: kas išgirsta jo riksmą, tas, anot Šekspyro, išprotėja; be to, nuo mandragoros lapų sklindančio kvapo, žmonės netenka žado, o tam, kas ją išraus, gresia galybė nelaimių. Legendos pasakoja, kad šiam pavojingam darbui atlikti buvo naudojami specialiai dresuoti šunys, kurie padvėsdavo tą pat akimirką, kai tik išraudavo augalą.

Annick Goutal „Mandragore“ kūrėjos Isabelle Doyen bei Camille Goutal šiam savo kūriniui panaudojo tikrą mandragoros šaknies kvapą, atsiskleidžiantį bazėje, tačiau, kas pažįsta šiuos kvepalus, tas tikriausiai sutiks su manim, kad savo charakteriu jie neturi nieko bendro su šiurpiomis viduramžių legendomis. Taigi, drąsiai teigiu, kad šįkart kvapas ir jo istorija – tai dvi nesusikertančios linijos.