Kvapai iš mitinio laiko

“Kiekvieną dieną jos kvėpindavosi odą, siekdamos privilioti meilužius. Ant jų kojų pildavo Taso nardostachio balzamą ir Egipto kvapiuosius aliejus. Pažastis tepdavo mėtų tepalu, o blakstienas įtrindavo Koso mairūnais. Plaukus smarkiai iškvėpindavo smilkalais. Krūtinę gausiai šlakstydavo Kipro žolelių aliejais. Nuo jų kaklo ir skruostų sklido Fazelijos rožių aromatas. O prieš parsiduodamos už šimtą drachmų, strėnas įtrindavo kvapniaisiais tepalais.” - iš Violaine Vanoyeke knygos “Meilės tarnaitės”.

Jeano-Leono Gerome’o drobė “Graikiškas interjeras” (1850)

Bandau įsivaizduoti visų šių aromatų dermę, kurią skleidė senovės Graikijos kurtizanės, ir rasti to kvapo atitikmenį šiuolaikinėje parfumerijoje. Gana sudėtingas uždavinys, nes ši tema - tikrai ne iš populiariųjų nūdienos parfumerių tarpe. Visų pirma, be abejonės, tai būtų Lauros Tonato kūrinys Carthusia parfumerijos namams - Ligea la Sirena (Sirena Ligėja). Sakralų opoponakso dervos kvapą (asociacijos su šventyklomis ir jose aukas Afroditei atnašavusiomis heteromis) čia atmiežia jausmingas rožės ir salsvų citrusų pėdsakas. Kvapas man pasirodė neįprastas ir itin patrauklus dėl savo sausumo, dūkslumo, ir kita vertus - archajiško primityvumo (gerąja prasme) - toks, koks yra visas antikinis meno pasaulis. Egzotiškos meilės istoriją pasakoja Guerlain Shalimar, viliojanti smilkalų, balzamų ir pasakiško sodo (anapus kurio driekiasi kedrų giraitės) vaisiais bei gėlėmis. Tuo tarpu Parfums de Nicolai Maharadjah yra iš tų kvapų, kurie pirmą kartą juos pauosčius sukelia malonų netikėtumo jausmą. Nors kvepalų pavadinimas nutiesia aliuzijas ne į Graikiją, o į Indijos maharadžų rūmų menes, juose originaliai suskamba mėtos, kalendros, cinamono, sandalmedžio natos - visos jos buvo puikiai žinomos ir vertinamos dar Antikinės Graikijos gyventojų. Chanel Antaeus taip pat pasižymi tipine natų gama, kurios aprašymus galima aptikti rašytiniuose mitologijos šaltiniuose: mirta, kalendra, labdanas, čiobrelis… Beje, čiobrelį egiptiečiai naudodavo balzamavimui, o senovės graikai smilkydavo šventyklose, tikėdami nuo jo kvapo įgausią drąsos. Antaeus išties asocijuojasi su galingo vyro - nelyg pusdievio milžino Antėjo - įvaizdžiu ir anais mitiniais laikais.